Nevėžis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Nevėžis
Nevėžis Kėdainių rajone
Nevėžis Kėdainių rajone
Ilgis 209 km
Baseino plotas 6140 km²
Vidutinis debitas 33,2 m³/s
Ištakos Anykščių raj.
Žiotys Nemunas
Šalys Lietuva
Commons-logo.svg Vikiteka: NevėžisVikiteka

Nevėžis – vidurio Lietuvos upė, dešinysis Nemuno intakas. Prasideda netoli Grybulių Anykščių raj., 6 km į pietryčius nuo Troškūnų. Teka į šiaurės vakarus pro Raguvą, per Panevėžį, žemiau Berčiūnų pasuka į pietus ir vingiuoja Nevėžio žemuma pro Naujamiestį, Krekenavą (Panevėžio rajonas), per Kėdainius, pro Babtus. Ties Kėdainiais upė kerta Šiaulių-Jonavos geležinkelį. Įteka į Nemuną 199 km nuo jo žiočių, ties Raudondvariu (Kauno raj.), kur nutiestas Raudondvario tiltas.

Vidutinis upės plotis 15–30 metrų, gylis 2–3 metrai.

Baseinas[taisyti | redaguoti kodą]

Nevėžis Lietuvos žemėlapyje
Nevėžio aukštupys ties Traupiu

Nevėžio baseinas vakaruose ribojasi su Dubysos, šiaurėje su Mūšos, rytuose su Šventosios ir Neries baseinais. Baseinas gana simetriškas (43 % baseino ploto dešinėje pusėje, 57 % – kairėje). Jis apima Vidurio žemumos dalį, kurioje daug drėgnų dirvožemių. Melioracija palengvino paviršinį nuotėkį ir šiek tiek padidino maksimalius debitus. Tačiau palengvėjo cheminių medžiagų patekimas į upę, kas sukėlė augalijos suvešėjimą vagoje, kuris mažina ir taip mažą minimalų vasaros debitą. Panevėžyje (141 km nuo žiočių) įrengtas 84 ha tvenkinys (Ekrano marios). Kurį laiką veikė Kruosto HE Kėdainių rajone, ties Kruosto žiotimis (71 km nuo žiočių), buvo 42 ha tvenkinys, bet 1995 m. nuleistas. 30 km ilgio ruožas nuo Babtų iki žiočių tinkamas laivybai. 1931 m. ties Berčiūnais iškastas 8 km ilgio Sanžilės kanalas, sujungęs Nevėžį su Lėveniu. Kai Lėvens vandens lygis aukštas, vanduo iš Lėvens kanalu teka į Nevėžį. 1963 m. Nevėžis buvo sujungtas 12 km ilgio Šventosios-Nevėžio kanalu (nuo Kavarsko iki Traupio) su Šventąja. Šiuo kanalu į Nevėžį tekėjo iki 4,5 m³/s vandens. Po nepriklausomybės atgavimo siurblinė Kavarske veikė tik epizodiškai per sausras, pastaruoju metu kanalas apleistas.[1] [2] Panevėžyje ir Dasiūnuose yra vandens matavimo postai.

Intakai[taisyti | redaguoti kodą]

Nevėžis ties Panevėžiu
Nevėžis netoli Kėdainių žiemą
Nevėžis ties Vilainiais
Nevėžis už Kruosto HE užtvankos
Nevėžio žemupio vaga itin vingiuota, joje daug medžių išvartų (ruožas ties Pašiliais).
Pagrindinis straipsnis – Sąrašas:Nevėžio intakai.

Upė turi apie 70 intakų. Didžiausi:

Vagos ir slėnio charakteristika[taisyti | redaguoti kodą]

Pagal nuolydį ir tėkmės kryptį išsiskiria dvi atkarpos: trumpesnioji aukštutinė (iki Sanžilės žiočių, ties Berčiūnais) ir ilgesnioji žemutinė. Aukštutinėje dalyje slėnis 200–300 m pločio ir 5–10 m gylio. Žemutinėje atkarpoje teka plačiu (~1 km pločio) ir giliu (15–20 m) slėniu, kurį išplovė tirpstančio ledo vandenys, ir daro daugybę kilpų. Per potvynius upė plačiai išsilieja. Nevėžio potvynių aukštį ir trukmę padidina patvanka iš Nemuno. Vaga nuo versmių iki Miežiškių (aukščiau Panevėžio) reguliuota ir ištiesinta. Reguliuotos vagos plotis ~8 m; tarp Miežiškių ir Naujamiesčio vaga 12–20 m, likusiame ruože 30–50 m pločio. Upės gylis iki Kiršino žiočių (netoli Naujamiesčio) 0,3–2 m, žemiau 0,5–3 m. Ties Nausode (Panevėžio raj.), Krekenava dugnas nusėtas stambiais rieduliais. Prie Panevėžio ir žemiau Kiršino žiočių yra salų. Nuolydis aukštupyje 92–56 cm/km, žemupyje sumažėja iki 5 cm/km; vidutinis nuolydis 35 cm/km.

Vandens charakteristika[taisyti | redaguoti kodą]

Nevėžis – nevandeninga upė. Vidutinis debitas žiotyse 33,2 m³/s. Per metus Nevėžis į Nemuną nuplukdo vidutiniškai 1,05 km³ vandens. Didžiausias srovės greitis išmatuotas 1958 m. balandžio 18 d. (ties Kėdainiais) 2,12 m/s, mažiausias 0,06 m/s. Nuotėkio modulis žiotyse 5,4 l/s*km². Pavasarį nuteka 51 % viso metinio nuotėkio. Vandeningiausią mėnesį Kerblonyse nuteka vidutiniškai 28 kartus, Panevėžyje 80, Kėdainiuose net 100 kartų daugiau vandens negu mažiausiai vandeningą mėnesį.

Debitas, m³/s ties Kerblonimis ties Panevėžiu ties Kėdainiais
Maksimalus 26,9 181 747
Vidutinis 1,15 7,84 18,4
Minimalus vasarą 0,71 0,2
Minimalus žiemą 1,45 0,18

Potvyniai[taisyti | redaguoti kodą]

Pavasario potvynis prasideda kovo antroje pusėje ir trunka apie 50 dienų. Vandens lygis kyla 3-7 dienas. Aukščiausias potvynio vandens lygis aukštupyje būna 1,5 m, vidurupyje 2,5 m, žemupyje 5 m, o žiotyse 5,5 m (dėl Nemuno patvankos) aukštesnis už vasaros vandens lygį. Nemuno patvanka pasiekia Babtus. Vasaros vandens lygis nusistovi apie gegužės vidurį ir trunka iki spalio pradžios. Vasarą Nevėžis labai nusenka. Liūtys sukelia staigius vandens lygio pakilimus: aukštupyje 0,5-1,5 m, vidurupyje 1,5-2,5 m, žemupyje 3 m. Dėl labai mažo nuolydžio upė užšąla tuoj po pirmųjų šalčių, dažnai net nepasirodžius ižui. Didesni atodrėkiai sukelia žiemos poplūdžius, kurių per metus vidutiniškai būna 2-3. Jie trunka po 10-20 dienų.

Per žiemos poplūdžius vandens lygis aukštupyje pakyla 1,5 m, vidurupyje 2–3 m, žemupyje 3 m. Kartais žiemos poplūžiai būna didesni už vasaros potvynius. Potvynių metu, Nevėžis Kėdainių rajone užlieja didelius lygumų plotus. Kad apsaugoti gyvenamuosius namus yra sudarytos dambos.

Etimologija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagal vieną iš liaudies etimologijos versijų upės pavadinimas kilęs nuo „ne-vėžys“, t. y. „upė be vėžių“. Tačiau vėžių upės baseine visad buvo daug. Manoma, kad pavadinimas galėjęs kilti nuo sanskrito žodžio vaagh, reiškiančio „ošimą, tekėjimą“ bei neiginio ne-, kaip nuorodą į upės lėtumą, srovės nebuvimą. Dėl šių upės charakteristikų paplitusi ir kita liaudies etimologija, kildinant pavadinimą nuo žodžio „nevežti“.

Istorinė reikšmė[taisyti | redaguoti kodą]

Senovėje Nevėžiu ėjo riba tarp Aukštaitijos ir Žemaitijos. Nevėžis (Nevesen) ir prie jo esančios gyvenvietės minimos XIV a. Hermano Vartbergiečio Livonijos kronikoje[3]. Lietuvos krikšto metu krikščionys sugriovė Nevėžio pakrantėje stūksojusią lietuvių šventyklą, upės vandeniu užgesino Šventąją Ugnį. Iš istorinių šaltinių žinoma, kad Nevėžiu žemiau Kėdainių buvo plukdomi sieliai ir plaukiojo laivai, todėl dar XVI a. įstatymai draudė tvenkti jį vandens malūnų užtvankomis. Vėliau prie Nevėžio atsiradus vandens malūnams, transportinė reikšmė sumažėjo. Išretėjus baseine miškams, nutrūko sielių plukdymas. Upė aprašoma Maironio eilėraščiuose, Č. Milošo kūrinyje „Isos slėnis“.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją
Verta.png Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją.