Pereiti prie turinio

Apsara

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Apsaros)
Apsaros hinduistinėje ikonografijoje

Apsaros (vns. skr. अप्सरस् = IAST: apsaras, dgs. अप्सरसास् = apsarasās) – vedų ir hinduizmo mitologijoje pusdievės moteriškos lyties būtybės, gyvenančios daugiausia danguje, bet taip pat ir žemėje (upėse, kalnuose ir t. t.).

Kaip vandenų moteriškos dvasios (plg. su graikų nimfomis, slavų undinėmis ir pan.) jos minimos „Rigvedoje“ (X 123, 5; 10, 4 ir kt.) ir „Atharvavedoje“ (X 9, 9; XI 6, 4; 7, 27 ir kt.). Pagal vedų tekstus, apsaros, kaip ir kitos dvasios, geba grasinti žmonėms, pvz., užkerėdamos beprotyste iš meilės („Atharvavedoje“ pateikiami užkeikimai prieš šiuos kerus). Hinduizme apsaros, likdavusios gandharvų žmonomis, įgyja dangiškųjų kurtizanių ir šokėjų funkcijas. Jų atsiradimas aprašomas tekstuose skirtingai. Pagal „Ramajaną“ (I 45), jos atsirado dievams ir asurams plakant vandenį, o kadangi jie nepanoro imti atsiradusių apsarų į žmonas, jos ėmė „priklausyti visiems“. Vienuose puranų mituose apsaros – Kašjapos dukros, kitose – dešimt (ar vienuolika) labiausiai gerbiamų apsarų (tarp jų Menaka, Urvašė, Pramločia ir kt.) gimė iš Brahmos vaizduotės, o visos likusios buvo Dakšos dukterys. Apsarų skaičius puranose svyruoja nuo 2-3 dešimčių iki šimtų tūkstančių, ir jos klasifikuojamos į kelis rangus. Aukščiausiajam, „dieviškajam“ (daivika), rangui priklauso apsaros, tiesiogiai tarnaujančios dievams, ir neretai jų pavedimu vilioja asurus arba asketus, kurių nepriekaištingas gyvenimo būdas leistų susilyginti jiems su dievais. Tokiu būdu apsara Tilotama suviliojo brolius Sundą ir Upasundą, kurie po to vienas kitą nužudė; apsara Ghiritačė – rišį (išminčių) Bharadvadhą, tapusį Dronos tėvu. Apsara Menaka sugundė išminčių Višvamitrą ir pagimdė jam dukrą Šakuntalą; kitą apsarą Rambhą už bausmę Višvamitra daugeliui metų pavertė akmeniu.

Apsaros sugeba keisti savo išvaizdą, bet paprastai pasirodo kaip reto grožio moterys, dėvinčios brangiais rūbais, pasipuošusios brangakmeniais ir gėlėmis.[1]

Pagal epinius tekstus, jos teikia malonumą Svargoje (dausose) mirtingiesiems kariams, kritusiems mūšio lauke ir tapusiems herojais.

  1. Kazimieras Seibutis. Apsara. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001