Substratas vedų kalboje

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Substratas Vedų sanskrite)
Peršokti į: navigacija, paiešką

Vedos
वेदाः
VedizmasHomam.jpg
Infolentelė: žiūrėti  aptarti  redaguoti

Kalbinis substratas vedų kalboje – vedų kalboje identifikuojamas kalbinis substratas, kildinimas iš neindoeuropietiškų kalbų. Šis substratas aptinkamas pačiuose ankstyviausiuose žinomuose sanskrito tekstuose (Rigvedoje) ir pateikiamas kaip vienas iš indoarijų migracijos į Pietų Aziją įrodymų. T. y., teigiama, kad substratas atsiradęs dėl indoarijų kontaktų su vietinėmis (ikiindoeuropietiškomis) kalbomis įtakos.

Substratas identifikuojamas pagal skolinius, nerandamus kitose indoeuropiečių kalbose, taip pat fonetinius aspektus, nebūdingus indoeuropiečių kalboms.

Fonologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sanskritui būdingi retrofleksiniai (cerebraliniai) garsai – ṭ, ṭh, ḍ, ḍh, ṇ. Jie nebūdingi kitose senosiose indoeuropiečių kalbose, nei indoeuropiečių prokalbės rekonstrukcijai, tačiau paplitę kitose Pietų Azijos kalbose – dravidų, mundų, burušų – ir priskiriami jų prokalbėms. Kada ir iš kokios kalbos į sanskritą pateko retrofleksiniai garsai, sunku pasakyti, nes pirminis Vedų tekstas galimai buvo necerebralizuotas, o šie garsai patekę ten vėliau, nepakeitę Vedų metrinės struktūros ar semantikos. Galima teigti tik, kad retrofleksiniai garsai jau tikrai buvo Rigvedos galutinės redakcijos susidarymo metu (VI a. pr. m. e.). Pagal vieną iš versijų, cerebralizacijos židiniu galėjo būti Indijos subkontinento šiaurės vakarai, nes to regiono kalboms (burušų, nuristaniečių, dardų) būdinga itin stipri cerebralizacija.

Leksika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1955 m. britų indologas Tomas Barou suskaičiavo ~500 sanskritiškų žodžių, kurių kilmė neindoeuropietiška. Jis atrado, kad ankstyviausiose sanskrito formose tokių skolinių yra keletas, o laikui bėgant jų vis gausėja. F. Kioperis Rigvedoje nustatė 383 neindoeuropietiškus žodžius (~4 % Rigvedos žodyno). Atmetus vietovardžius ir asmenvardžius liktų ~211–250 substratinių žodžių.

Šie skoliniai daugiausia apima augalijos ir gyvūnijos terminiją, žemės ūkio, amatininkystės, higienos, aprangos, namų ūkio žodžius. Ypač ženklu skolinių šokių ir muzikos sferoje.

Mayrhofer teigimu, viena iš substratinių kalbų turėjusi būti priesaginės darybos, nes daug skolinių pasižymi priesagomis ka-/ki-. Michael Witzel šiuos žodžius gretina su mundų kalbomis, kuriose priesaga k- rodo su žmonėmis susijusius dalykus, o khasių kalboje ki- priesaga nurodo daugiskaitą. Tiesa, ši tipo skoliniuose nedaugelis reikšmių tiesiogiai siejasi su žmonėmis:

  • kākambīra – medžių rūšis
  • kakardu – medinė lazda
  • kapardin – su plaukų mazgu
  • karpāsa – medvilnė
  • kavandha – statinė
  • kavaṣa – išžergtkojis
  • kilāsa – dėmėtas, raupsuotas
  • kimīda – demonas
  • kīnāśa – artojas
  • kiyāmbu – vandens augalų rūšis
  • kulāya – lizdas
  • kuliśa – kirvis
  • kumāra – berniukas
  • kuluṅga – antilopė
  • Kuruṅga – Turvaśa genties vadas

Witzel mano, kad šie žodžiai galėję kilti iš žlugusios Indo slėnio civilizacijos žmonių kalbos, kuri, jo teigimu, sietina su mundų prokalbe.

Kalbos–donorės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Amerikiečių kalbininkas Colin Masica teigė, kad apie trečdalis hindi ir persų kalbos žemės ūkio terminų kilę ne iš indoeuropiečių, dravidų ar mundų kalbų. Southworth teigimu, daug augalijos terminų taip pat nesusiję su mundų ar dravidų kalbomis. Todėl teigtina, kad egzistavo kažkokia kalba (Masica ją įvardina „kalba X“), neturinti palikuonių, bet suteikusi nemažai žodžių indoiranėnams.

Tos nežinomos kalbos terminija apima daug žodžių, susijusių su javų auginimu, duonos gamyba, irigacija, architektūra, apranga, įrankiais. Lubotsky pastebėjo, kad 55 sanskrito ir avestos skoliniai yra kilę iš to paties substrato, todėl padarė išvadą, kad jie galėję kilti iš aukštą civilizaciją sukūrusios Baktrijos–Margianos kultūros (BMAC), su kuria gausius kontaktus turėję senovės indoiranėnai. Būtent ten klajokliai galėję susipažinti su civilizaciniais pasiekimais ir perimti su jais susijusį žodyną. Tarp numanomo Baktrijos kalbos substrato žodyno rekonstruojami tokie žodžiai:

  • BMAC *anćusomos augalas (efedra)’ → sanskr. aṃśú-; avest. ąsu-
  • BMAC *atʰr̥ → sanskr. átharvan ‘žynys’, avest. āϑrauuan-/aϑaurun- ‘id.’, pehlevi āsrōn; tocharų A atär, B etre ‘didvyris’
  • BMAC *bʰiš- ‘gydyti’ → sanskr. bhiṣáj- m. ‘gydytojas’; vėl. avest. bišaziia- ‘gydyti’
  • BMAC *dr̥ća → sanskr. dūrśa- ‘šiurkštus aprėdas’; vakhų δirs ‘ožkos ar jako kailis’, šughni δox̆c ‘kūno plaukai, šiurkštus aprėdas’
  • BMAC *gandʰ/t- → sanskr. gandhá-; vėl. avest. gaiṇti- ‘kvapas’
  • BMAC *gandʰ(a)rw- ‘mitinis siaubūnas’ → sanskr. gandharvá-; vėl. avest. gaṇdərəβa-
  • BMAC *indra (teonimas) → sanskr. Índra; vėl. avest. Iṇdra (daivos vardas)
  • BMAC *išt(i) ‘plyta’ → sanskr. íṣṭakā- f. (VS+); vėl. avest. ištiia- n., senoji persų išti- f., persų xešt; tocharų B iścem ‘molis’
  • BMAC *ǰaǰʰa/uka ‘ežys’ → sanskr. jáhakā; vėl. avest. dužuka-, beludžių ǰaǰuk, persų žūža
  • BMAC *jawījā ‘drėkinimo kanalas’ → sanskr. yavīyā-; senoji persų yauwiyā-, persų ju(y)
  • BMAC *k/ćan- ‘kanapė’ → sanskr. śaṇa; vidurinioji persų šan, hotano kaṃha, osetinų gæn(æ)
  • BMAC *majūkʰa ‘medinis kablys’ → sanskr. mayūkha-; senoji persų mayūxa- ‘durų rankena’, persų mix ‘kablys, nagas’
  • BMAC *nagna → sanskr. nagnáhu- (AVP+) m. ‘mielės’; sogdų nɣny, pušt. naɣan, persų nān ‘duona’
  • BMAC *sćāga ~ sćaga ‘ožys’ → sanskr. chāga-; oset. sæǧ(æ), vakhų čəɣ ‘vaikas’
  • BMAC *sikatā ‘smėlis, žvyras’ → sanskr. sikatā-; senoji persų ϑikā ‘smėlis’, hotano siyatā, buddistinė sogdų šykth
  • BMAC *sinšap- ‘garstyčios’ → sanskr. saṣarpa; hotano śśaśvāna, partų šyfš-d’n, sogdų šywšp-δn, persų sipan-dān ‘garstuko sėkla’
  • BMAC *(s)pʰāra ‘noragas’ → sanskr. phāla-; persų supār
  • BMAC *sūčī ‘adata’ → sanskr. sūćī; vėl. avest. sūkā-, vidurinioji persų sozan, oset. sūʒīn ~ soʒīnæ
  • BMAC *šwaipa ‘uodega’ → sanskr. śépa-, prakritai cheppā-; vėl. avest. xšuuaēpā-
  • BMAC *(H)uštra ‘kupranugaris’ → sanskr. úṣṭra-; avest. uštra-, persų šotor

Harapos kalba yra viena pagrindinių kandidačių į sanskrito substratą, tačiau kadangi nieko nežinoma apie šios kalbos kilmę, sunku atpažinti, kokie žodžiai jai galėję priklausyti. Witzel, kaip minėta, Harapos kalbą linkęs sieti su austroazijiečiais (susijusiais su mundais) ir jai priskiria ka-/ki- priesagų žodžius. Vėliau jis šį galimą Harapos žmonių įtaką pavadino „Kubhā-Vipāś substratu“. Witzel, priešingai nei didesnioji dalis kalbininkų, nelinkęs priskirti Harapos kalbos dravidams, ir teigia, kad indoarijai pirmiausia susidūrė su šiuo substratu Pandžabe, o dravidų skolinius perėmė jau toliau judėdami į rytus.

Sieti šiuolaikines dravidų ir mundų kalbas su vedinio sanskrito substratu problematiška, nes šios per ilgą laiką patyrė didelę įtaką ir kaitą. Pirmieji gausesni tamilų rašytiniai paminklai siekia 550 m., o seniausi įrašai – II a. pr. m. e. Mundų kalbos rašytinis palikimas iš viso labai skurdus.

Vedų kalboje randama nuo 20 iki 50 galimai dravidiškos kilmės žodžių. Aiškiai dravidiški žodžiai yra kulāya „lizdas“, kulpha „čiurna“, daṇḍa „lazda“, kūla „šlaitas“, bila „ertmė“, khala „kūlimo grindys“. Tačiau Witzel teigimu, dravidiški skoliniai randami tik viduriniojoje Rigvedos kalboje, indoarijams jau palikus Pandžabą. Senasis dravidų arealas nėra gerai žinomas – nors brahujų gyvenamoji vieta leidžia spėti jį buvus kur kas didesniu, nei dabar, tačiau kita vertus, brahujai galimai atsikraustę ten daug vėliau (kadangi jų kalboje nėra senų iranėniškų skolinių). Tiesa, vietovardžiai rodo, kad bent jau centrinė Indija buvusi apgyvendinta dravidų. Kaip galima dravidiška įtaka minimas gerundijaus naudojimas Rigvedoje (ko nepasitaiko Avestoje) bei tiesioginę kalbą žyminčios dalelytės iti naudojimas. Tačiau šie elementai būdingi ir burušų kalbai.

Nors mundų kalbos dažnai minimos kaip galimas sanskrito substrato donoras, tačiau mundų kalbų tyrinėtojas Gregory D. Anderson nepastebi jokių mundiškų užuomenų indiškuose tekstuose.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Michael E. J. Witzel, The Languages of Harappa, provisional version dated 17 February 2000, intended for J. Kenoyer (ed.), Proceedings of the conference on the Indus civilization, Madison 1998
  • Michael Witzel, Substrate Languages in Old Indo-Aryan (Ṛgvedic, Middle and Late Vedic), Electronic Journal of Vedic Studies, vol. 5, no. 1 (1999).
  • Colin Masica, Aryan and non-Aryan elements in North Indian agriculture, in: M. Deshpande and P.E. Hook (eds.), Aryan and non-Aryan in India, (Ann Arbour, Univ. of Michigan, Centre for South and Southeast Asian Studies 1979), pp. 55-152.