Senoji anglų kalba

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Senoji anglų kalba
Ænglisc, Anglisc, Englisc
anglosaksų kalba
Anglo-Saxon
KalbamaDabartinėse Anglijos ir pietų Škotijos teritorijose.
Kalbančiųjų skaičius0
Kalbos išnykimasXII a., evoliucionavo į vidurinę anglų kalbą
KilmėIndoeuropiečių kalbos
Kalbos kodai
ISO 639-1nėra
ISO 639-2ang
ISO 639-3ang

Senoji anglų kalba (dar vadinama anglosaksų kalba) – iš germanų prokalbės kilusi ankstyviausioji anglų kalbos forma, vartota nuo V iki XII amžiaus Anglijos ir pietinės Škotijos teritorijose.

Raštas iki XII a. – runos, vėliau jį pakeitė karolingiškasis. Nuo VII a. pasipildė lotynų kalbos žodžiais. IX a. pradėjo ryškėti skandinavų kalbų įtaka. VIII–XII a. užrašytas svarbiausias anglosaksų epas – „Sakmė apie Beovulfą“. Kiti žymesni anglosaksų kalba parašyti veikalai:

  • Junijaus rankraštis (Junius manuscript);
  • Ekseterio knyga (Exeter Book)
  • Verčelio knyga (Vercelli Book)
  • Novelio kodeksas (Nowell Codex).

Gramatika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

„Sakmės apie Beovulfą“ fragmentas: ofer hron rade (liet. banginio keliu), laivu jūromis. „Banginis“ (vardininkas) būtų hwæl.[1]

Senosios anglų kalbos gramatika sudėtingesnė ir daug kuo panašesnė į lietuvių. Dabartinėje anglų kalboje linksniai praktiškai išnykę: tik keli rudimentai rodo, jog kažkada jų būta (angl. cat's tail - katino uodega, arba angl. I/me/mine - vis dar kaitomas). Tuo tarpu senoji anglų kalba turėjo vardininką, galininką, kilmininką, naudininką ir įnagininką. Buvo vienaskaita, daugiskaita ir įvardžių dviskaita.[1]

Daiktavardžiams buvo priskiriama vyriškoji, moteriškoji arba bevardė giminė. Kaip ir lietuvių kalboje, daiktavardžiai turėjo kaitomas galūnes ir jos buvo derinamos su kaitomų būdvardžių galūnėmis. Skirtingai nuo dabartinės anglų kalbos, žodžio giminė priklausė taip pat ir nuo galūnės. Viena iš moteriškosios giminės galūnių buvo –nes. Nuo to yra likęs žodis angl. godness – deivė.[1]

Leksika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Apie anglosaksų kalbą nėra žinoma daug. Leksiniu požiūriu artima fryzų ir kitoms vakarų germanų kalboms. Turėjo gana laisvą žodžių tvarką, nedaug skolinių. Dabartinėje anglų kalboje yra apie 33 % žodžių, kilusių iš senosios anglų kalbos:[2] kitais skaičiavimais – apie 25 %. Dabartinės anglų kalbos žodžiai, tiesiogiai kilę iš senosios anglų kalbos – work, man, father, brother ir kt.

Anglosaksų kalba vystėsi lėtesniais tempais ir atskirai nuo žemyninių vakarų germanų kalbų. Tam turėjo įtakos jos geografinis paplitimas – izoliacija nuo žemyninės Europos – ir keltų kalbų įtaka. Anglosaksų kalboje germanams būdingos priesagos –heit, -schaft virto –hood ir –ship, pal. vok. Bruderschaftangl. brothership (brolybė).

Nemažai skolinių anglosaksai perėmė iš senosios skandinavų tarmių grupės kalbų, kadangi Anglijoje buvo įsikūrę skandinavų anklavų. Manoma, kad iš skandinavų kalbų perimti tokie žodžiai, kaip sky, leg, įvardis they, veiksmažodis are.

Lotynų kalbos įtaka labiausiai reiškėsi per bažnyčią (oficiali bažnyčios kalba). Tokie skoliniai, kaip militia, movement ir assembly, service yra perimti iš lotynų kalbos. Nors reikia pažymėti, kad spartesnis romanų kalbų skverbimasis į anglų kalbą prasidėjo po normandų užkariavimų.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 1,2 C. Alphonso Smit (1869). Old English grammar and exercise book. Louisiana stats university. web.uvic.ca
  2. Joseph M. Willams, Origins of the English Language at Amazon.com

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Wikipedia
Wikipedia