Vač

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Vač (skr. वाच् = Vāc 'kalba, žodis, žosmė') – vedinėje mitologijoje – šventosios kalbos įasmeninimas. Jai Rigvedoje paskirta viena giesmė (10.125), kurioje anagramomis užslėptas jos vardas; pasakojama, kad ji gyvena danguje ir žemėje, jos įsčios yra vandenyje, jūroje; ji tęsiasi į visas pasaulio šalis, vėja tarsi vėjas, apima pasaulius, ji – platesnė už žemę ir dangų. Vač yra visų gerybių viešpatni ir teikėja; tą, ką ji pamilsta, apdovanoja išmintimi, regėjimu, o tuos, kurie nekenčia brahmanų, Rudra perveria savo strėle. Ji turi daugybę pavidalų, ji neša Mitrą, Varuną, Indrą, Agnį, Ašvinus, Somą, Tvaštarą, Pūšaną ir Bhagą, su ja eina Rudra, Vasūs, Aditė, Visi dievai. Ji dar vadinama dievų valdove.[1] Kitąsyk kalbos viešpačiu (vacaspati) vadinamas Soma arba Višvakarmanas. Atharavedoje Vač prilyginama Viradž („visvaldystė“) ir laikoma Kamos dukterimi.

Povedinėje literatūroje Vač vadinama „vedų motina“, Vač trečiuoju žingsniu sukuria Višnus. Ji laikoma Indros žmona, o griaustinis – jos balsas. Šatapatha Brahmanoje Vač laikoma viena iš Pradžapačio žmonų, sukūrusi vandenį kalbos pavidalu. Epiniu laikotarpiu Vač imta laikyti iškalbos, išminties deive ir sutapatinta su Sarasvate. Žinomas mitas apie tai, kaip Vač, pasivertusi moterimi, iš Gandharvų turi išgauti pavogtą Somą.

Vač paveikslas susidarė dėl senovės arijų sekos „mintis–žodis–veiksmas“ suvokimo ir itin didelės reikšmės suteikimo skambančiai kalbai. Galima rasti paralelių tarp senovės arijų teorijų apie kalbą (Vač) ir senovės graikų Logoso idėjos.[2]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Scharbau С. A., 1932. Die Idee der Schopfung in der vedisсhen Literatur, Stuttgart, 2, S. 123;
  • Еssers B., 1952. Vāc. Het woord als godgestalten in de Veda, Assem.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. RV 8.89.10-11
  2. Мифы народов мира. Вач , B. H. Топоров – 2-е изд., 1992. Москва: Советская Энциклопедия.