Indas (upė)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Indas
Indas prie Skardu (Pakistanas)
Indas prie Skardu (Pakistanas)
Ilgis 3180 km
Baseino plotas 980 000 km²
Vidutinis debitas 3850 m³/s
Ištakos Tibeto plokščiakalnis
Žiotys Arabijos jūra
Šalys Kinijos vėliava Kinija (Tibetas), Indijos vėliava Indija, Pakistano vėliava Pakistanas
Commons-logo.svg Vikiteka IndasVikiteka

Indas (skr. सिन्धु = Sindhu, urd. سندھ) – upė Pietų Azijoje, viena ilgiausių ir svarbiausių regione. Prasideda Kinijoje (Tibete), Tibeto plokščiakalnyje, Kailašo kalnagūbryje, 5300 m aukštyje virš jūros lygio. Tarpekliais prasiveržia pro Hindukušo ir Himalajų kalnus. Teka į pietvakarius Indijos ir Pakistano teritorijomis, aliuvine Indo-Gangos žemuma kur skaidosi į daugybę protakų ir atšakų. Įteka į Arabijos jūrą, sudaro ~8000 km² ploto deltą.

Didžiausias intakai – Satledžas, Činabas, Kabulas, Gilgitas.

Indo aukštupyje vasarą tirpsta kalnų ledynai, o nuo Indijos vandenyno pučiąs musonas atneša daug lietaus. Potvynių metu debitas siekia 30 tūkst. m³/s. Žemupyje sausuoju laikotarpiu vietomis išdžiūsta. Vanduo naudojamas drėkinimui. Nereguliariai laivuojama iki Kabulo upės žiočių.[1]

Prie Indo įsikūrę Haidarabado, Sukuro didmiesčiai.

Pavadinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Upėvardis síndhu- gausiai minimas jau seniausiame indoarijų tekste – „Rigvedoje“. Tiesa, jis ten reiškia ne vien šią konkrečią upę, bet didelius plačius vandenis (didelę upę, jūrą) apskritai. Paties žodžio kilmė neaiški – kartais kildinamas iš šaknies sidh-/sédhati („ginti, varyti, atbaidyti“).[2] Žodžiu sapta- sindhu- („septynios upės“) vadintas visas upingas karštas Pietų Azijos šiaurės vakaruose.

Iš supersinto upės pavadinimo (Hind) kilo Indijos vardas.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. Москва: Советская энциклопедия, 1983, 164–165 psl.
  2. Manfred Mayrhofer. Etymologisches Wörterbuch des Altindoarischen, II. Heidelberg: Carl Winter Verlag, 1996., p.729–730