Loka

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Loka (skr. लोक = loka-) – hinduizme, budizme ir džainizme šiuo žodžiu nusakomi pasauliai kosmologine ir psichologine prasmėmis. Pirmąja – dangiškų, žemiškų ar demoniškų būtybių buveinės, antrąja – tai, kas patiriama ar pažįstama pojūčiais.[1]

Vedose būdingas skirstymas į tris pasaulius (skr. त्रिलोक = triloka-):

Ši triloka dar išreiškiama per trejybę bhūr („žemė“), bhuvas („erdvė, oras“) ir svar („rojus, svarga“). Panašiai džainizme skiriamas požemių (demoniškas) pasaulis, vidurinis (žmonių ir gyvūnų) pasaulis ir sauliškas (dievų) pasaulis.

Puranose jau išskiriama 21 loka, kalbama apie atskirų pasaulių globėjus – lokapalas. Kitur sakoma esant 7 lokas, iš kurių aukščiausia – brahmaloka.

Ankstyvajame budizme skiriamos 4 lokos:

  • kamaloka – troškimų, juslingumo (kamos) pasaulis;
  • rūpaloka – pavidalų (rūpa) pasaulis;
  • aprūpaloka – pasaulis, neturintis pavidalų;
  • aloka loka – neapibrėžtumas, pasiekiamas drauge su nirvana.

Tibeto budizme rašoma apie 6 pasaulius: dievų, asurų, žmonių, gyvūnų, vėlių (pretų) ir pragarą (naraka).

Žodis loka- kildinamas iš ide. *leuk- „švytėti, šviesus“ (> *leukos- „šviesa, pasaulis“). Jis giminingas liet. laũkas, prūs. lauxnos („šviesa“), sen. gr. λευκός („baltas“), lot. lūmen („šviesa“), lot. lūna („mėnuo“) ir kt.[2]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Kazimieras Seibutis. loka. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008
  2. Julius Pokorny, Indogermanisches etymologisches Wörterbuch, 2 t. 1959–69