Bhagavata purana

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
XVII a.. Bhagavata puranos sanskritinis rankraštis su miniatiūromis (Radžasthanas, tikėtina, Mevaro kunigaikštystė)

Bhagavata purana (skr. भागवतपुराण = Bhāgavata Purāṇa „viešpaties sakmė“), dar vadinama Šrymad Bhagavatam (Śrīmad Bhāgavatam) – viena iš puranų (tam tikro pobūdžio hinduistinių pasakojimų rinkinys), skirta daugiausia Višnui ir jo avatarai Krišnai. Bhagavata purana sudaryta 12 knygų, 332 skyrių. Svarbiausia laikoma 10 knyga, kurioje pasakojama apie Krišnos vaikystę. Be to, kaip ir kitos puranos, aprašo kosmologiją, geneologijas, mitologiją, geografiją, legendas, šokius, jogą. Joje aprašomas „pieno vandenyno plakimo“ mitas. Bhagavata purana datuojama apie VIIIX a.[1] Vėliau dar nesyk pildyta (kai kurios dalys yra net iš XVIII a.), versta į skirtingas kalbas todėl turi skirtingų redakcijų.

Bhagavata purana kartu su „Bhagavadgyta“ yra vienas pagrindinių Gaudija vaišnavų šventraščių.

Bhagavata purana buvo verčiama į Europos kalbas, iliustruojama, turėjo didelės įtakos Indijos viduramžių amžių literatūrai, miniatiūrų mokykloms.[2]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Sheridan, Daniel (1986). The Advaitic Theism of the Bhāgavata Purāṇa. Columbia, Mo: South Asia Books.
  2. Kazimieras Seibutis. Bhagavata purana. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]