Ašvamedha

XIX a. piešinys, vaizduojantis pasirengimą ašvamedhai

Ašvamedha (skr. अश्वमेध = IAST: aśvamedha-) – senovės indoarijų ritualas – valdovo atliekamas žirgo paaukojimas. Skirtas parodyti valdovo savarankiškumą, pašalinti blogą karmą, įgyti palikuonių.

Pasak legendų, pirmąją ašvamedhą atlikęs Brahma, kai rado pradingusias vedas. „Mahabharatoje“ karalius Judhištira atlieka ašvamedhą po brolžudiško karo – taip jis siekęs išpirkti kaltę už artimųjų nužudymą.

Tekstuose teigiama, kad ašvamedhos ritualas trunka metus. Randamas jaunas sveikas žirgas, simboliškai tapatinamas su valdovo savarankiškumu. Jis paleidžiamas ganytis ir lydimas karališkųjų prižiūrėtojų. Kur tik žirgas žengiąs, ten išsiplečia valdovo žemės – vietiniai valdovai gali arba priimti tokią valią, arba apginti savo žemes jėga. Jei žirgas per tuos metus išgyvena, jis grąžinamas į sostinę, ir ritualas per tris dienas užbaigiamas. Pačioje sostinėje visus metus taip pat atliekamos su ašvamedha susijusios apeigos, o žirgui grįžus įvyksta jų apogėjus. Žirgas tada sutapatinamas su Pradžapačiu ir rituališkai nužudomas, o žyniai ir karalienės dalyvauja vaisingumą laiduojančiame ritualiniame pokalbyje. Žirgas supjaustomas ir iškepamas – dalis mėsos suvalgoma apeigų dalyvių, dalis sudeginama ugnyje ir paaukojama dievams. Taip pat apeigų metu vyksta žirgų vežimų lenktynės ir ritualinis mįslių minimas (brahmodja).

Ašvamedhą atlikinėjo daugelis senovės Indijos valdovų, įskaitant Guptas. Manoma, kad paskutinę ašvamedhą XVIII a. vid. atliko Džaipuro maharadža Džai Singhas II.