Vedinis giedojimas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Vedos
वेदाः
VedizmasHomam.jpg
Infolentelė: žiūrėti  aptarti  redaguoti

Vedinis giedojimas (skr. वेदपाठ = vedapāṭha-) – liturginis vedinių giesmių atlikimas. Pats teksto rečitavimas vadinamas pāṭha (पाठ), žodžiu chandas (छन्दस्) vadinamas metriškai sueiliuotas tekstas, o samhita (संहित) – ištisas giedamų tekstų rinkinys. Laikoma, kad vedinio giedojimo tradicija yra pati seniausia tebegyvuojanti žodinė tradicija, perduodama iš kartos į kartą daugiau nei 3000 metų. Vedinis giedojimas 2003 m. paskelbtas UNESCO pasaulio nematerialaus paveldo objektu.

Vedų giedojimo tradicija klostėsi II tūkstm. pr. m. e. pradžioje tarp indoarijų tautų pietvakarinėse Himalajų priekalnėse. Tradicijos teigiama, kad šie šventi tekstai buvo išgirsti (šrutis) pirmųjų išminčių – septynių rišių. Pačiuose vedų tekstuose dažnai minimi eiliavimo meistrai, dainiai – kaviai. Kadangi senovės indoarijai rašto neturėjo, tekstai būdavo perduodami žodžiu, pradžioje šeimose – iš kartos į kartą. Vėliau atsirado atskiros mokyklos (śākhā), atsakingos už vedų (ir kitų) tekstų išsaugojimą. Net ir atsiradus raštui, vedos tebebuvo perduodamos žodžiu, o raštas naudotas tik kaip pedagoginė priemonė. Musulmonams užkariavus Indiją, jos šiaurinėje dalyje vedinio giedojimo tradicija nunyko ir iki šių dienų nepertraukiamai išliko tik Pietų Indijoje. Dabar vedinį giedojimą praktikuojančios šeimos bei mokyklos tebegyvuoja kai kuriuose Andhra Pradešo, Tamilnado, Keralos, Karnatakos kaimuose.

Vediniai tekstai buvo saugomi ypač kruopščiai, todėl buvo sukurta keletas priemonių, siekiant išvengti klaidų, kai įsimenami tokios didelės apimties kūriniai: jaṭā-pāṭha – atliekama žodžių pora, o paskui sukeičiama žodžių tvarka; dhvaja-pāṭha – atliekama žodžių seka, o paskui poruojami tos sekos pirmas ir paskutinis, antras ir priešpaskutinis žodžiai ir t. t.; ghana-pāṭha – sudėtinga sistema, kai žodžiai dedami tokia tvarka 1-2, 2-1, 1-2-3, 3-2-1, 1-2-3, 2-3, 3-2, 2-3-4…

Manoma, kad mantrų tarimas nuo vedinių laikų pasikeitė palyginti nežymiai, nes mantros laikytos šventos ne tik savo prasme, bet ir skambesiu, kuris turi būti išlaikytas kuo tyresnis. Žodžio reikšmė jau pačiose vedose skleidžiasi per Vač mitologemą, o vėliau ir per brahman kaip maldos, žosmės sutapatinimą su brahman kaip aukščiausia tikrove.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]