Vedinis giedojimas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Vedos
वेदाः
VedizmasHomam.jpg
Infolentelė: žiūrėti  aptarti  redaguoti

Vedinis giedojimas – liturginis vedinių giesmių atlikimas. Yra ne vienas žodis vedų giedojimui nusakyti: chandas (छन्दस्) – metriškai sueiliuotas tekstas, samhita (संहित) – ištisas giedamų tekstų rinkinys, pāṭha (पाठ) – pats teksto recitavimas. Laikoma, kad vedinio giedojimo tradicija yra pati seniausia tebegyvuojanti žodinė tradicija, perduodama iš kartos į kartą daugiau nei 3000 metų. Vedinis giedojimas 2003 m. paskelbtas UNESCO pasaulio nematerialaus paveldo objektu.

Vedų giedojimo tradicija klostėsi II tūkstm. pr. m. e. pradžioje tarp indoarijų genčių kažkur pietvakarinėse Himalajų priekalnėse. Tradicijos teigiama, kad šie šventi tekstai buvo išgirsti (šruti) pirmųjų išminčių – septynių rišių. Pačiuose Vedų tekstuose dažnai minimi eiliavimo meistrai, dainiai – kaviai. Kadangi senovės indoarijai rašto neturėjo, tekstai būdavo perduodami žodžiu, pradžioje šeimose – iš kartos į kartą. Vėliau atsirado atskiros mokyklos (śākhā), atsakingos už Vedų (ir kitų) tekstų išsaugojimą. Net ir atsiradus raštui, Vedos nebuvo užrašomos, jų šventu laikomas garsas, kaip skelbta, yra netinkamas ne brahmanams, todėl vedinis giedojimas liko išimtinai šakhų reikalu. Musulmonams užkariavus Indiją, jos šiaurinėje dalyje vedinio giedojimo tradicija nunyko ir iki šių dienų nepertraukiamai išliko tik Pietų Indijoje. XIX a. vakarų mokslininkai, remdamiesi atliekamomis vedoms, jas užrašė.

Vediniai tekstai buvo saugomi ypač kruopščiai, todėl buvo sukurta keletas priemonių, siekiant išvengti klaidų, kai įsimenami tokios didelės apimties kūriniai: jaṭā-pāṭha – atliekama žodžių pora, o paskui sukeičiama žodžių tvarka; dhvaja-pāṭha – atliekama žodžių seka, o paskui poruojami tos sekos pirmas ir paskutinis, antras ir priešpaskutinis žodžiai ir t. t.; ghana-pāṭha – sudėtinga sistema, kai žodžiai dedami tokia tvarka 1-2, 2-1, 1-2-3, 3-2-1, 1-2-3, 2-3, 3-2, 2-3-4…

Manoma, kad mantrų tarimas nuo vedinių laikų pasikeitė palyginti nežymiai, nes mantros laikytos šventos ne tik savo prasme, bet ir skambesiu, kuris turi būti išlaikytas kuo tyresnis. Žodžio reikšmė jau pačiose Vedose skleidžiasi per Vač mitologemą, o vėliau ir per brahman kaip maldos, žosmės sutapatinimą su brahman kaip aukščiausia tikrove.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]