Vasištha

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Vasištha (skr. वसिष्ठ = vásiṣṭha – „turtingiausias, puikiausias“) – vedinėje mitologijoje tai vienas iš septynių išminčių (rišių). Jis laikomas Brahmos sūnumi, bet dėl prakeikimo prarado savo kūną[1] ir atgimė iš Mitros ir Varunos sėklos šiedviems išgyvenus aistrą dėl dangiškosios apsaros Urvašės[2] Vasišthai priskiriama 7-oji „Rigvedos“ mandala, kurios giesmėse pasakojama apie rišio draugyste su dievu Varuna, kurio namuose, laive jam tekę pabuvoti ir patirti dienos bei nakties kaitą.[3]

Vėlesnėje mitologijoje Vasištha laikomas žynio (brahmano) pavyzdžiu, o jo palikuonių įtakinga giminė laikyta Saulės dinastijos namų žyniais (purohitais). Hinduizmo mitologijoje pasakojami mitai apie Vasišthos ir kito rišio Višvamitros nesantaiką, nes pastarasis gviešęsis į Vasišthos troškimų karvę Surabhę. Pasak vieno iš mitų, kai Vasištha buvo karaliaus Kalmašapados šventiku, Višvamitra pasivertęs tuo valdovu ir kaip rakšasas surijęs visus 100 Vasišthos sūnų. Prislėgtas Vasištha tada bandęs nusižudyti šokdamas nuo Meru kalno, bet kieti akmenys pavirtę minkšta žolę, tada jis šokęs į laužą, bet ugnis tapusi vėsi, kai su akmeniu jis bandęs nusiskandinti jūroje, bangos jį grąžinusios krantan, tada jis įbridęs į krokodilų pilną upę, bet vandenys nusekę ir krokodilai jo nelietę. Galiausiai Vasištha sužinojęs, kad jos vyriausiojo sūnaus našlė laukiasi kūdikio, tad jo giminė nenutrūksianti. Tada nurimęs rišis pašventinęs vandeniu Kalmašapadą išvarė iš jo rakšasą.[4] Kitame mite pasakojama, kad Višvamitra prisakęs Sarasvatei atnešti Vasišthą ant savo bangų. Vasištha pamatęs, kad krante jo laukia Višvamitra su ginklu rankoje, prisakęs upei tekėti atgal. Įpykęs Višvamitra todėl pavertęs Sarasvatės vandenis krauju.

Pasak Višnaus puranos Vasišthos žmona – Urdža, Dakšos dukteris. Kitur jo žmona laikoma Arudhati, dėl kurios grūmęsi Agnis ir Indra, o ji, kaip santuokinės ištikimybės pavyzdys, priimta į dangų už aušros žvaigždę.[5]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. RV VII.56
  2. RV VII.33, 11-13
  3. RV VII.88
  4. Mbh 166–168
  5. Мифы народов мира. Васиштха , П. А. Гринцер – 2-е изд., 1992. Москва: Советская Энциклопедия.