Samaveda

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Hinduizmas
HinduizmasOm.svg
HinduizmasHinduSwastika.svg

 ž  a  r 

Samaveda (skr. सामवेद = sāmaveda, iš sāman „melodija“ ir veda „išmintis“) – hinduizmo šventraštis, apeiginių giesmių veda. Seniausias sakralaus turinio indoeuropiečių žodinės kultūros muzikinis paminklas. Viena iš keturių vedų (greta Rigvedos, Jadžūrvedos ir Atarvavedos), antroji pagal svarbumą.

Daugiau nei 3 tūkst. metų Iš kartos į kartą perduodama žodiniu būdu, laikantis griežtų taisyklių. Tikėta, kad taisyklingai giedami Samavedos himnai turį antgamtinių galių.

Samavedą sudaro dvi knygos ir 1875 mantrų, iš kurių 1770 sutampa su Rigvedos himnų mantromis. Iki mūsų dienų išliko trys skirtingos Samavedos redakcijos (Kauthuma, Rāṇāyanīya, Jaiminīya). Pilnai išlikusi ir surašyta yra Kauthumos redakcija. Seniausi Samavedos himnai datuojami 13001000 m. pr. m. e.

Dauguma himnų skirti hinduistų dievybėms Agniui, Indrai, Somai. Himnai atliekami augalo somos syvus atnašaujant dievams. Samavedos himnus gieda udgataras – induistų šventikas brahmanas, jo žmona pritaria chordofonu vyna (vīna). Samavedos giedojimas, sāmagāna, remiasi septynialaipsniu garsaeiliu vaidika (dermės laipsniai žymimi virš teksto skaitmenimis 1, 2, 3 ir skiemenimis u, ra ir ka). Į prasminį tekstą įterpiami pratisai giedami ir melizmomis dabinami asemantiniai garsažodžiai (o, hau, hoji, va).

Manoma, kad iš Samavedos ilgainiui išsivystė visos indų klasikinės muzikos sistemos. Dabar Samavedos tradicija yra bebaigianti išnykti.

brahmaniškųjų komentarų Samavedai skirti: Kena Upaniṣad, Jaiminīya Upaniṣad Brāhmaņa, Pancavimṣa Brāhmaņa.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]