Bhagavadgyta

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bhagavadgyta, XIX amžiaus rankraštis.

Bhagavadgyta (skr. भगवद्गीता = Bhagavadgītā – 'dieviškoji giesmė') – Indijos ir pasaulio vaišnavų religinis tekstas, vienas svarbiausių hinduizmo šventųjų tekstų. Jame nupasakojama Krišnos ir princo Ardžunos filosofiniai pokalbiai prieš Kurukšetros mūšį.

Tekste princas Ardžuna pradeda abejoti savo jėgomis, suprasdamas, kad jis kovos su savo giminaičiais, draugais ir buvusiais mokytojais. Ieškodamas patarimo, jis kreipiasi į Krišną klausdamas, kaip jam elgtis mūšyje. Krišna pataria jam sekti dharmą.

Bhagavadgytą sudaro aštuoniolika skyrių ir apie 700 dvieilių – šlokų, kuriuose išdėstomi karma, džniana, radža ir bhakti jogos principai. Bhagavadgyta yra viena iš sudėtinių „Mahabharatos“ epo dalių (aštuoniolika skyrių iš šeštosios dalies – „Bhyšma Parva“).

Pirmasis Bhagavadgytą į lietuvių kalbą 1940 m. išvertė filosofas Vydūnas; jis pateikė ir filosofinių komentarų (išleista 1947 Detmolde, Vokietija). 1990 m. išleistas Tarptautinės Krišnos sąmonės parengtas leidimas su originaliu sanskrito tekstu, pažodiniu ir prasminiu teksto vertimu bei išsamiais šios organizacijos įkūrėjo A. C. Bhaktivedantos Svamio Prabhupados komentarais. Eiliuotą literatūrinį vertimą parengė ir išleido (2000 m.) poetas Alfonsas Bukontas.

Tiesos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bhagavadgitoje aprašomos 5 vaišnavų tiesos:

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vikicitatos

Wikiquote logo