Bizantija: Skirtumas tarp puslapio versijų

Keisti nuorodas
Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją
Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Naršyti istoriją interaktyviai
← Prieš tai darytas keitimasKitas pakeitimas →
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
VizualusVikitekstas
reflist
Eilutė 242: Eilutė 242:
[[Image:Aya sofya.jpg|thumb|Kaip Konstantinopolio patriarchato visuotinio prestižo išraišką ir simbolį, Justinianas pastatė Dievo Šventos Išminties Bažnyčią, [[Hagia Sophia]], kuri buvo užbaigta per keturis su puse metų (532–537 m.).]]
[[Image:Aya sofya.jpg|thumb|Kaip Konstantinopolio patriarchato visuotinio prestižo išraišką ir simbolį, Justinianas pastatė Dievo Šventos Išminties Bažnyčią, [[Hagia Sophia]], kuri buvo užbaigta per keturis su puse metų (532–537 m.).]]


Pagal Joseph Raya, "Bizantijos kultūra ir Rytų Stačiatikių Bažnyčia yra vienas ir tas pats."<ref>Raya, [http://rumkatkilise.org/rayabyzantium.htm#cooliris The Byzantine Church and Culture]</ref> Išlikus imperijai rytuose imperatorius užsitikrino teisę kištis į bažnyčios reikalus. Bizantijos valstybė iš pagonybės laikų paveldėjo religinių reikalų tvarkymo praktiką ir ji buvo pritaikyta krikščionių bažnyčiai. Pagal Eusebijaus Cezarėjiečio sudarytą modelį, bizantiečiai imperatorių laikė [[Jėzus Kristus|Jėzaus]] atstovu ar pasiuntiniu, ypač atsakingu už krikščionybės platinimą tarp pagonių ir religijos "išorę" t.y. administravimą ir finansus. Tačiau imperatoriaus vaidmuo niekada neišsivystė į tikslią įstatymais apibrėžtą sistemą<ref name="M14">Meyendorff (1982), 13</ref>.
Pagal Joseph Raya, "Bizantijos kultūra ir Rytų Stačiatikių Bažnyčia yra vienas ir tas pats."<ref>Raya, [http://rumkatkilise.org/rayabyzantium.htm#cooliris The Byzantine Church and Culture]</ref> Išlikus Rytų imperijai, imperatorius užsitikrino teisę kištis į Bažnyčios reikalus. Bizantijos valstybė iš pagonybės laikų paveldėjo religinių reikalų tvarkymo praktiką ir ji buvo pritaikyta krikščionių Bažnyčiai. Pagal Eusebijaus Cezarėjiečio sudarytą modelį, bizantiečiai imperatorių laikė [[Jėzus Kristus|Jėzaus]] atstovu ar pasiuntiniu, ypač atsakingu už krikščionybės platinimą tarp pagonių ir religijos "išorę" t.y. administravimą ir finansus. Tačiau imperatoriaus vaidmuo niekada neišsivystė į tikslią įstatymais apibrėžtą sistemą<ref name="M14">Meyendorff (1982), 13</ref>.


Nusmukus Romai ir nuolat esant vidiniams kivirčams kituose rytų patriarchatuose, Konstantinopolio bažnyčia VI-XI a. buvo turtingiausias ir įtakingiausias krikščionybės centras<ref name="M19">Meyendorff (1982), 19</ref>. Net kai imperija patyrė nuosmūkį, bažnyčia, kaip institucija, turėjo didžiausią įtaką tiek imperijoje, tiek už jos sienų. George Ostrogorsky pažymi:
Nusmukus Romai ir nuolat esant vidiniams kivirčams kituose rytų patriarchatuose, Konstantinopolio Bažnyčia VI-XI a. buvo turtingiausias ir įtakingiausias krikščionybės centras<ref name="M19">Meyendorff (1982), 19</ref>. Net kai imperija patyrė nuosmūkį, Bažnyčia, kaip institucija, turėjo didžiausią įtaką tiek imperijoje, tiek už jos sienų. George Ostrogorsky pažymi:
{{Pcitata|Konstantinopolio patriarchatas išliko stačiatikių pasaulio centru su pavaldžiomis vyskupijomis ir archivyskupijomis Mažojoje Azijoje, Balkanuose, prarastuose Bizantijai, kaip ir Kaukaze, Rusijoje ir [[Lietuva|Lietuvoje]]. Bažnyčia išliko stabiliausiu elementu Bizantijos imperijoje<ref name="M130">Meyendorff (1982), 130</ref>.}}
{{Pcitata|Konstantinopolio patriarchatas išliko stačiatikių pasaulio centru su pavaldžiomis vyskupijomis ir arkivyskupijomis Mažojoje Azijoje, Balkanuose, prarastuose Bizantijai, kaip ir Kaukaze, Rusijoje ir [[Lietuva|Lietuvoje]]. Bažnyčia išliko stabiliausiu elementu Bizantijos imperijoje<ref name="M130">Meyendorff (1982), 130</ref>.}}


=== Vyriausybė ir biurokratija ===
=== Vyriausybė ir biurokratija ===

21:31, 4 vasario 2009 versija

Βασιλεία Ῥωμαίων
Vasileía Romaíon
Paleologų dinastijos herbas
Paleologų dinastijos herbas
Bizantija didžiausio išsiplėtimo metu valdant Justinianui, kurio užkariavimai pažymėti žaliai
Bizantija didžiausio išsiplėtimo metu valdant Justinianui, kurio užkariavimai pažymėti žaliai
Valstybinė kalba Graikų kalba
Graikijos istorija
Senovės Graikijos istorija
Rytų Romos imperija
Bizantijos imperija:
Justinianai > Heraklijai > Isaurai > Makedonai > Dukai > Komninai > Angelai > Paleologai
Frankokratija:
Lotynų imperija, Epyro desp., Morėjos desp., Nakso kun., Achajos kun., Atėnų kun., Tesalonikų kun., Jūrinė Venecija
Osmanų imperija
Rumelijos, Salų, Joaninos ejaletai
Graikijos karalystė
Graikijos pilietinis karas
Graikijos Respublika
Bizantijos imperija 476-1400 m.

Bizantija, Bizantijos imperija – istoriografinis terminas, naudojamas nuo XIX a. apibūdinti graikiškai[1][2][3] kalbančią viduramžių Romos imperiją, kuri telkėsi apie sostinę Konstantinopolį. Ji taip pat vadinama Rytų Romos imperija, nors Bizantija dažniausiai taip vadinama kalbant apie laikus prieš Vakarų Romos imperijos žlugimą. Didžiąją savo istorijos dalį to meto Vakarų Europoje Bizantija buvo vadinama Graikų imperija, nes valstybėje dominavo graikų kalba, kultūra ir gyventojai[4]. Jos gyventojams valstybė buvo Romos imperija (Βασιλεία Ῥωμαίων) ar Romanija (Ῥωμανία), o jos imperatoriai tęsė nenutrauktą Romos imperatorių įpėdinystę. Islamo pasaulyje Bizantija buvo vadinama روم‎ (Rûm, romėnų žemė).

Amžininkai Imperator Romaniæ vartojo kalbant apie Bizantijos imperatorius, o Imperator Romanorum buvo naudojamas kalbant apie Karolį Didįjį ir jo įpėdinius[5].

Nesutarimai dėl Bizantijos imperijos pradžios

Egzistuoja įvairių nuomonių, kada susikūrė ši valstybė, nes ji natūraliai susiformavo iš buvusios Romos imperijos rytinės dalies ir galutinę formą įgavo per gana ilgą laikotarpį nuo IV iki VII amžiaus. Taigi, imperijos susiformavimą galima sieti su keletu datų:

  1. Nedidelė tyrinėtojų grupė Bizantijos imperijos pradžia laiko 293 m., kai imperatorius Diokletianas ir Maksimianas pirmą kartą padalino Romos imperiją į rytinę ir vakarinę.
  2. Remiantis dinastiniu kriterijumi pirmuoju Bizantijos imperijos imperatoriumi laikomas Konstantinas Didysis (306 m.). Konstantinas padarė krikščionybę valstybine religija ir perkėlė sostinę iš Romos į Bizantijų.
  3. Bizantijos imperijos pradžia galima laikyti ir Konstantinopolio įkūrimą buvusios graikų kolonijos Bizantijaus, kuris davė pavadinimą ir pačiai imperijai, vietoje. Šiuo atveju imperijos pradžia galima laikyti datą, kai Konstantinas Didysis įkūrė miestą (324 m.) arba sostinės perkėlimo į Konstantinopolį datą (330 m.)
  4. Kai kurie tyrinėtojai Bizantijos imperijos pradžią sieja su politiniu Romos imperijos padalinimu po Teodosijaus Didžiojo mirties 395 m., kada vietoje vieno imperijos valdovo atsirado du lygiateisiai cezariai, valdantys dvi imperijos dalis – rytinę ir vakarinę. Šio padalinimo skirtumas nuo 293 m. padalinimo tame, kad po to nei vienas valdovas nevaldė abiejų imperijos dalių. Tokiu atveju pirmuoju Bizantijos imperatoriumi reikėtų laikyti Teodosijaus sūnų Arkadijų, valdžiusį 395-408 m.
  5. Dalis tyrinėtojų Bizantijos imperijos pradžią sieja su Justiniano Didžiojo valdymu (527-565 m.).
  6. Taip pat egzistuoja versija, pagal kurią apie Bizantijos imperiją galima pradėti kalbėti nuo imperatoriaus Heraklėjaus valdymo (610-641 m.), kuris vykdė gilias imperijos reformas (pvz., pakeitė lotynų kalbą graikų kalba, valdovas pradėtas vadinti graikišku Bazilėjaus titulu), kurios atitolino rytinę imperijos dalį nuo Romos tradicijos.
Bizantijos imperija 1265 m.

Imperija žlugo 1453 metais sostinę Konstantinopolį užkariavus osmanams ir žuvus paskutiniam Bizantijos imperijos valdovui Konstantinui XI.

Bizantijos imperijos istorijos chronologija

  • Ankstyvasis laikotarpis, datuojamas skirtingai – nuo imperijos susidarymo iki Heraklėjaus valdymo (VII a.) arba iki ikonoklastų sukilimo (VIII a.). Laikotarpis apima imperijos kūrimą ir susiformavimą, pagrindinių institucijų, tęsusių Romos tradicijas, įsitvirtinimą.
  • Vidurinysis laikotarpis
  • Vėlyvasis laikotarpis, apimantis ir imperijos žlugimą.

Kilmė

Tetrarchija

Romos imperija apie 395, su vyskupijomis ir Galijos, Italijos,Ilyrijos ir Rytų pretorių prefektūromis, kurios maždaug atitinka tetrarchijos įtakos zonas po Diokletiano reformų.

III a. trys krizės grėsė Romos imperijai: išorinė invazija, pilietiniai karai ir ekonominis nuosmukis[6]. Palaipsniui Romos miestas tapo vis mažiau svarbus kaip administracinis centras. III a. krizės atskleidė Augusto įvestos heterogeninės valdymo sistemos, skirtos valdyti milžiniškai teritorijai, trūkumus. Jo įpėdiniai įvedė keletą pakeitimų, bet buvo aišku, kad reikia naujos, labiau centralizuotos ir vieningesnės sistemos[7] . Diokletianas sukūrė tokią sistemą - tetrarchiją[7]. Jis susivienijo su kolega imperatoriumi - Augustu. Kiekvienas iš augustų įsūnijo po jaunesnį kolegą - cezarį, kuris dalinosi valdžia ir ilgainiui turėjo pakeisti vyresnį partnerį. Po to kai Diokletianas ir Maksimianas atsisakė sosto, tetrarchija žlugo ir Konstantinas I ją pakeitė paveldimu dinastiniu valdymu[8].

Konstantinas I ir jo įpėdiniai

Vaizdas:Constantine's baptism.jpg
Konstantino krikštas, Rafaelio mokinių (1520–1524 m.) freska, Vatikanas, Apaštalų rūmai). Eusebijus Cezarėjietis teigė, kad, kaip buvo įprasta tarp to metų atsivertusių į krikščionybę, Konstantinas atidėjo krikštą kol prisiartino mirtis.[9]

Konstantinas perkėlė imperijos sostinę ir įvedė naujų pilietinių ir religinių įstatymų[10]. 330 m. jis įkūrė Konstantinopolį, antrąją Romą Bizantijaus vietoje. Miestas buvo geroje pozicijoje, pro jį ėjo prekybos kelias iš Rytų į Vakarus. Iš Konstantinopolio buvo patogiau ginti Dunojaus frontą ir jis buvo arčiau rytinių sienų. Konstantinas taip pat pradėjo didelių miesto sienų, kurios vėlesniais amžiais buvo išplėstos ir perstatytos, statybą.

Konstantinas pataisė Diokletiano reformas[11]. Jis stabilizavo pinigų sistemą (Jo įvestas auksinis solidas buvo labai giriama ir gerai vertinama moneta[12].) ir pakeitė kariuomenės struktūrą. Kad padalintų administracines funkcijas, Konstantinas vieną pretorijų prefektą, kuris tradiciškai turėjo karines ir civilines funkcijas, pakeitė regioniniais prefektais, kurie turėjo tik civilinę valdžią. Karinės ir civilinės valdžios atskyrimo praktika išliko iki VII a[13].

Valdant Konstantinui, krikščionybė nebuvo vienintelė imperijos religija, bet jai buvo teigiama pirmenybė. Konstantinas jai suteikė daugybę privilegijų: kunigai buvo atleisti nuo civilinių prievolių ir mokesčių, renkant pareigūnus į aukštus postus krikščionims buvo teikiama pirmenybė, o vyskupams buvo suteikta teisinė galia[14]. Konstantinas įvedė principą, kad imperatorius nesprendžia doktrinos klausimų, bet tam tikslui sušaukia visuotinį bažnyčios susirinkimą. Arlio sinodą sušaukė Konstantinas, o Nikėjos I susirinkimas patvirtino jo teisę vadintis bažnyčios galva[15].

Imperijos būklė 395 m. buvo Konstantino darbų pasekmė. Dinastinis principas buvo taip stipriai įdiegtas, kad tais metais miręs imperatorius Teodosijus I galėjo testamentu palikti imperiją savo sūnums: Arkadijus gavo Rytus, Honorijus - Vakarus. Teodosijus buvo paskutinis imperatorius pilnai valdęs abi Romos imperijos puses[16].

Ankstyvoji istorija

Bizantijos imperatorius Leonas I (401–474 m.), valdęs 457–474 m.

Rytų Romos imperija beveik nesusidūrė su sunkumais, kuriuos patyrė Vakarų imperija III-IV a. dėl stabilios miesto kultūros ir didesnių finansinių šaltinių, kurie leido nuraminti įsiveržėlius duoklėmis ar nusamdyti barbarus samdinius. V a. įvairios armijos niokojo Vakarus, bet nekreipė dėmesio į Rytus. Teodozijus II toliau tvirtino Konstantinopolio sienas, kol miestas tapo neužimamas. Niekas nesugebėjo sienų pralaužti iki 1204 m. Kad atsikratytų Atilos hunais Teodozijus davė jiems aukso (neva 300 kg)[17]. Be to jis rėmė Konstantinopolio pirklius, prekiaujančius su barbarais.

Jo įpėdinis Markianas atsisakė mokėti milžinišką duoklę, bet Atila jau buvo visą dėmesį sutelkęs į Vakarų Romos imperiją. Po jo mirties 453 m. hunų imperija žlugo ir Konstantinopolis užmezgė pelningus santykius su likusiais hunais, kurie ilgainiui kovėsi Bizantijos armijoje kaip samdiniai.

Po Atilos mirties tikrasis Konstantinopolio šeimininkas buvo alanų generolas Asparas. Leonas I sugebėjo išsilaisvinti nuo barbarų vado įtakos remdamas izaurus, pusiau barbarišką gentį, gyvenusią pietinėje Anatolijoje. Asparas ir jo sūnus Ardaburas buvo nužudyti per riaušes 471 m. ir Konstantinopolis ilgam išsivadavo nuo barbarų vadų įtakos.

bronzinė Teodoriko Didžiojo statula iš imperatoriaus Maksimiliano antkapio.

Leonas buvo pirmasis imperatorius, gavęs karūną ne iš karo vado, kokia buvo Romos tradicija, bet iš Konstantinopolio patriarcho, taip ženklindamas bažnytinę hierarchiją. Šis pokytis tapo ilgalaikiu ir Viduramžiais religiniai karūnavimo bruožai nustelbė karinius. 468 m. Leonas nesėkmingai bandė atgauti vandalų užimtą Šiaurės Afriką. Tuo metu Vakarų Romos imperiją sudarė Italija ir žemės į pietus nuo Dunojaus iki Balkanų (Britanija buvo apleista ir ją po truputį užkariavo anglai ir saksai, Ispaniją užėmė vizigotai ir svebai, vandalams atiteko Afrika, o Galiją užėmė frankai, burgundai, vizigotai, bretonai ir romėnų likučiai).

466 m. Leonas, kaip sąjungos su izaurais sąlygą, ištekino savo dukrą Ariadnę už izauro Tarasikodisos, kuris pasivadino Zenonu. Kai Leonas mirė 474 m., Zenono ir Ariadnės jaunesnysis sūnus tapo imperatoriumi Leonu II, o Zenonas - regentu. Kai vėliau tais metais Leonas II mirė, Zenonas tapo imperatoriumi. Vakarų Romos imperijos pabaiga laikomi 476 m., kai barbarų generolas Odoaceras nuvertė paskutinį Romos imperatorių Romulą Augustą ir pakeitė jį kitu statytiniu.

Kad atgautų Italiją, Zenonas galėjo tik derėtis su ostgotų vadu Teodoriku, kuris buvo įsikūręs Mesijoje. Jis nusiuntė barbarų vadą į Italiją kaip magister militum per Italiam ("Vyriausią kariuomenės vadą Italijai"). Po Odoacero pralaimėjimo 493 m., Teodorikas, jaunystėje gyvenęs Konstantinopolyje, pats valdė Italiją tik formaliai paklusdamas Zenonui. Jis buvo galingiausias to meto germanų vadas, bet jo įpėdiniai buvo labai silpni ir Italijos karalystė pradėjo smukti maždaug po 530 m.

475 m. Zenoną nuvertė Basiliskas, generolas, vadovavęs Leono I invazijai į 468 m. į Šiaurės Afriką, bet po 20 mėnesių jis atgavo sostą. Bet jam kėlė grėsmę kitas izauras, Leontijus, kuris irgi buvo išrinktas imperatoriumi. Izaurų iškilimas baigėsi, kai senas romėnų kilmės civilinis pareigūnas Anastazijus I tapo imperatoriumi 491 m. ir po ilgo karo 498 m. nugalėjo abu savo priešininkus. Anastazijus atsiskleidė kaip energingas reformatorius ir geras administratorius. Jis pataisė Konstantino I pinigų sistemą galutinai nustatydamas varinio follis, kasdieniams sandoriams naudojamos monetos, svorį. Be to jis reformavo mokesčių sistemą ir visam laikui panaikino nekenčiamą Chrysargyron mokestį. Valstybės ižde buvo milžiniška 320 000 aukso svarų suma, kai jis mirė.

Justinianas ir jo įpėdiniai

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Justinianas I.
Justinianas, pavaizduotas vienoje iš garsių San Vitale bazilikos mozaikų, Ravena.

Justianui I užėmus sostą 527 m. Bizantija pradėjo plėstis į buvusias Romos imperijos teritorijas. Justianas, Ilyrijos valstiečio sūnus, tikriausiai įgijo didelę politinę įtaką dar valdant dėdei Justinui I (518–527 m.)[18]. Jis dažnai istorikų vadinamas paskutiniu "romėnu" imperatoriumi, nes lotynų kalba buvo jam gimtoji ir jis buvo paskutinis imperatorius dėjęs rimtas pastangas suvienyti Rytus su lotyniškai kalbančiais Vakarais[19].

Justiano valdymas prasidėjo karų metu. Nuo Lasikos (gruzinų karalystė) iki Arabijos dykumos persų fronte nuolat vyko karo veiksmai. 532 m. norėdamas užsitikrinti rytinių sienų saugumą Justinianas pasirašė taikos sutartį su Khosrau I, pagal kurią jis sutiko mokėti didelį kasmetinį mokestį Sasanidams. Tais pačiais metais Justinianas išgyveno maištą Konstantinopolyje (Nikos maištas), kuris baigėsi (tariamai) 30 tūkst. maištininkų mirtimi. Ši pergalė sutvirtino Justiniano galią[20]. Popiežius Agapetas I buvo ostgotų karaliaus Teodahado nusiųstas į Konstantinopolį, bet taikos sutartis su Justinianu taip ir nebuvo pasirašyta. Tačiau jam pavyko jį įtikinti nuversti monofizidizmą išpažįstantį patriarchą Antimą I, nors jį rėmė imperatorienė Teodora. Vakarų užkariavimai prasidėjo 533 m., kai Justinianas nusiuntė savo generolą Belisarijų iš vandalų atgauti buvusios Afrikos provincijos su maža, apie 15 tūkst. karių, armija. Sėkmė atėjo stebėtinai lengvai, bet tik 548 m. buvo pavergtos stipriausios vietinės nepriklausomos gentys[20]. Ostgotų Italijoje po Teodoriko Didžiojo mirties valdė jo sūnėnas Atalarikas ir dukra Amalasunta, bet jų žudikas Teodahadas užėmė sostą ir jį išlaikė nepaisant smunkančio autoriteto. 535 m. Bizantijos ekspedicija į Siciliją vėl buvo labai sėkminga, bet vėliau gotai pradėjo labiau priešintis ir pergalė neatėjo iki 540 m., kai Belisarijus užėmė Raveną po sėkmingų Neapolio ir Romos apgulčių[21].

Nepaisant nesėkmių Totila suvienijo ostgotus ir atgavo Romą 546 m. gruodžio 17 d., o Belisarijaus Justiniano buvo pakviestas į Konstantinopolį 549 m. pradžioje[22]. 551 m. pabaigoje armėnas eunuchas Narsas atvyko į Italiją su 35 tūkst. karių. Totila buvo sumuštas ir žuvo Busta Gallorum mūšyje, jo įpėdinis Tejas lygiai taip pat buvo nugalėtas Mons Lactarius mūšyje (552 m. spalis). Nepaisant kelių gotų įgulų priešinimosi ir dviejų paeiliui frankų ir alemanų invazijų, karas Italijoje buvo laimėtas[23]. 551 m. Ispanijos vizigotų kilmingasis Atanagildas paprašė iš Justiano pagalbos maištaujant prieš savo karalių ir imperatorius nusiuntė pajėgas, kurioms vadovavo Liberijus, kuris tada jau buvo senas, tačiau jis įrodė esąs geras karvedys. Bizantijos imperija išlaikė mažytę teritoriją Ispanijos pakrantėje iki Heraklijaus valdymo[24].

Rytuose Romėnų-persų karai tęsėsi iki 561 m., kai Justiniano ir Khusro pasiuntiniai sutiko sudaryti 50 metų taiką. Apie 555 m. Justinianas buvo laimėjęs pergales visuose karuose, išskyrus Balkanuose, kurie turėjo atreminėti nuolatines slavų invazijas. 559 m. į imperiją įsiveržė kutrigurai ir sklavėnai. Justinianas pašaukė iš atsargos Belisarijų, bet kai didžiausias pavojus praėjo, imperatorius ėmėsi vadovauti pats. Naujienos, kad Justinianas sustiprino Dunojaus laivyną, išgasdino kutrigurus ir jie sutiko su sutartim, pagal kurią gavo duoklę ir saugų kelią atgal per Dunojų[20].

Teodora (su savo palyda San Vitale bazilikos mozaika, Ravena), Justiniano įtakinga žmona buvo mimė, o jos jaunystė gyvai aprašyta Prokopijaus Slaptoje Istorijoje.[25]

Justinianas yra labai garsus dėl savo darbų teisės srityje[26]. 529 m. dešimties žmonių komisija, vadovaujama Jono Kapadokiečio peržiūrėjo Romėnų teisės kodeksą ir sukūrė Corpus Juris Civilis, įstatymų rinkinį, kuris vėliau buvo pavadintas "Justiniano kodeksu". Dėl savo bažnytinės politikos Justinianas pykosi su žydais, pagonimis ir krikščionių sektomis. Pastariesiems priklausė manichėjai, arijonai, monofizitai ir nestorijai. Kad su šaknimis išrautų pagonybę, Justinianas uždarė garsią filosofijos mokyklą Atėnuose 529 m[27].

VI a. tradicinė graikų-romėnų kultūra vis dar buvo įtakinga Bizantijoje ir turėjo tokius žymius atstovus kaip Jonas Filoponas. Tačiau tuo metu krikščionių filosofija ir kultūra vis labiau dominavo. Tuo metu buvo pastatyta Hagia Sophia, vienas svarbiausių architektūros istorijoje pastatų[16].

Justiniano įpėdinis Justinas II atsisakė mokėti duoklę persams. Tuo metu germanai lombardai įsiveržė į Italiją ir šimtmečio pabaigoje Bizantijai priklausė tik trečdalis Italijos. Justino įpėdinis Tiberijus I mokėjo duoklę avarams ir kariavo su persais. Nors Tiberijaus generolas Mauricijus sėkmingai kariavo Rytų fronte, duoklė nesulaikė avarų. Jie užėmė Balkanų tvirtovę Sirmijų 582 m., o turkai pradėjo veržtis pro Dunojų. Mauricijus, tapęs imperatoriumi, sudarė taiką su Sasanidų imperatoriumi Khosrau II, gavęs prąėjimą į Armėniją, ir 602 m. išvijo slavus ir avarus iš Balkanų[16].

Siaurėjančios sienos

Kai Fokas nužudė Mauricijų, Khosrau pasinaudojo tuo kaip pretekstu užimti Mesopotamiją[28]. Fokas buvo nepopuliarus valdovas, kurį Bizantijos šaltiniai vadino "tironu", o Senatas nuolat rengė sąmokslus prieš jį. Galiausiai 610 m. Heraklėjas nuvertė Foką, atplaukęs į Konstantinopolį iš Kartaginos su ikona, pritvirtinta laivo priekyje[29]. Heraklijui tapus imperatoriumi Sasanidai buvo giliai įsiveržę į Mažąją Aziją, užėmę Damaską ir Jeruzalę, bei išgabenę Tikrąjį Kryžių į Ktesifoną[30]. Heraklijaus kontrataka buvo panaši į šventąjį karą, o acheiropoietos Kristaus atvaizdai buvo gabenami kaip karinės vėliavos[31]. Be to kai Konstantinopolis buvo išgelbėtas nuo avarų apgulties 626 m., buvo tikima, jog už pergalę reikia dėkoti Šventos Mergelės relikvijoms, kurias patriarchas Sergijus liepė nešti aplink sienas[32]. Pagrindinės Sasanidų pajėgos buvo nugalėtos Ninevės mūšyje 627 m., o 629 m. Tikrasis Kryžius buvo su didinga ceremonija nugabentas į Jeruzalę[33]. Karas susilpnino Bizantiją ir Sasanidų imperiją, o tuo pasinaudojo arabai, kurie po kelių metų pradėjo puldinėti abi imperijas[34]. Bizantija buvo sutriuškinta Jarmuko mūšyje 636 m., o Ktesifonas krito 634 m[35].

Bizantijos imperija 650 m.; tuo metu ji buvo praradusi visas provincijas Afrikoje išskyrus Kartaginą.

Arabai, užėmę Siriją ir Levantą, puldinėjo Anatoliją ir tarp 674 m. ir 678 m. apgulė patį Konstantinopolį. Arabų laivynas buvo atmuštas panaudojus graikišką ugnį ir tarp imperijos bei kalifato buvo sudaryta 30 metų paliaubų sutartis[36]. Tačiau Anatolijos puldinėjimai nesustojo ir todėl nusmuko klasikinė miesto kultūra, nes gyventojai užsidarė už mažesnių itvirtintų miesto sienų arba persikėlė į artimiausias tvirtoves[37]. Vakumą, atsiradusį dingus civilinėms pusiau autonominėms institucijoms, užpildė temų sistema, kuri dalino Anatoliją į provincijas pagal ten esančias armijas, kurios perėmė civilinę valdžią ir tiesiogiai atsakė imperatoriui. Šios sistemos šaknys yra priemonėse, kurių ėmėsi Heraklėjas, bet VII a. tai tapo nauja imperijos valdymo sistema[38].

Graikų ugnis pirmąkart buvo panaudota per Bizantijos-arabų karus (iš Madrid Skylitzes, Biblioteca Nacional de España, Madridas).

Atitraukus didelį kiekį karių iš Balkanų kautis su persais, o vėliau su arabais, atvėrė duris slavų ekspancijai į pusiasalį, tad regiono miestai kaip ir Anatolijoje sumažėjo iki tvirtovių dydžio[39]. Apie 670 m. kazarai nustūmė bulgarus į pietus nuo Dunojaus, o 680 m. Bizantijos pajėgos, pasiųstos išvyti naujakurius, buvo nugalėtos. Kitais metais Konstantinas IV pasirašė taikos sutartį su bulgarų chanu Asparuchu ir nauja bulgarų valstybė pradėjo valdyti visas slavų gentis, kurios teoriškai pripažino Bizantijos valdžią[40]. 687–688 m. imperatorius Justinianas II surengė ekspediciją prieš slavus ir bulgarus ir gan daug pasiekė, nors faktas, jog grįždamas jis turėjo išsikovoti kelią per Trakiją į Makedoniją, rodo, kad kaip smuko Bizantijos įtaka šiaurės Balkanuose[41].

Paskutinis Heraklėjų imperatorius Justinianas II bandė palaužti miesto aristokratiją dideliais mokesčiais ir į svarbius administracinius postus skirdamas "pašaliečius". Po perversmo 695 m. jis pabėgo pas kazarus, vėliau pas bulgarus. 705 m. jis grįžo į Konstantinopolį su bulgarų chano Tervelo armija, atgavo sostą ir pradėjo persekioti priešus. Po paskutinio perversmo 711 m., kurį vėl sukėlė miesto aristokratija, Heraklijų dinastija baigėsi[42].

Bizantijos imperija Leonui III tapus imperatoriumi apie 717 m. Dryžuota sritis rodo arabų puldinėjamas žemes

Leonas III atmušė arbų išpuolį 718 m. ir pasiekė didelę pergalę prieš juos 740 m. Be to jis reorganizavo ir sustiprino temas Mažojoje Azijoje. Jo įpėdinis Konstantinas V pasiekė svarbių pergalų Šiaurės Sirijoje ir palaužė bulgarų jėgą.

IX a. pradžioje arabai užėmė Kretą ir sėkmingai puolė Siciliją, bet 863 m. rugsėjo 3 d. generolas Petronas nugalėjo Melitenės emyrą. Vadovaujant Krumui atsinaujino bulgarų pavojus, bet 814 m. Krumo sūnus Omortagas pasirašė taikos sutartį su Bizantija.

VIII-IX a. buvo daugybė religinių nesutarimų dėl ikonoklazmo. Leonas ir Konstantinas uždraudė ikonas ir kilo ikonodulų (ikonų remėjų) maištai visoje imperijoje. Imperatorienės Irenos pastangomis susirinko Antrasis Nikėjos susirinkimas 787 m. ir patvirtino, jog ikonos turi būti gerbiamos, bet negarbinamos. Sakoma, kad Irena siekė susituokti su Karoliu Didžiuoju, bet, pasak Teofano Išpažinėjo, tam sutrukdė jos favoritas Etijus[43]. 813 m. Leonas IV Armėnas atgaivino ikonoklazmą, bet imperatorienė Teodora su patriarcho Metodijaus pagalba vėl jį panaikino 843 m.[44] Ikonoklazmas buvo svarbus veiksnys Rytų ir Vakarų susvetimėjime, kuris sustiprėjo po Fotijaus schizmos, kai popiežius Mikalojus I pasipriešino Fotijaus paskyrimui patriarchu.

Makedonų dinastija ir Atgimimas

Karai su musulmonais

Iki 867 m. Bizantija sutvirtino savo pozicijas Rytuose ir Vakaruose, o dėl gynybinės sistemos efektyvumo imperatoriai planavo pradėti Rytų užkariavimą.

Užkariavimus lydėjo permaininga sėkmė. Po laikino Kretos susigrąžinimo sekė (843 m.) sekė triuškinantis pralaimėjimas Bosfore, o imperatoriai nesugebėjo sutrukdyti arabams užkariauti Siciliją (827–902 m.). Naudodami dabartinę Tunisas|Tuniso teritoriją kaip atraminę bazę, musulmonai užėmė Palermą 831 m., Mesiną 842 m., Eną 859 m., Sirakūzus 878 m., Kataniją 900 m., o paskutinę bizantiečių citadelę, Taorminos tvirtovę 902 m.

Šiuos praradimus kompensavo pergalinga ekspedicija į Damietą Egipte 856 m., pergalė prieš Melitenės emyrą 863 m., imperatoriaus valdžios sutvirtinimas Dalmatijoje 867 m. ir Bazilijaus I puolimas Eufrato kryptimi apie 870 m. Nors padėtis Sicilijoje prastėjo, Bazilijus I gerai tvarkėsi pietinėje Italijoje, kur bizantiečiai valdė dar 200 metų.

904 m. imperiją ištiko nelaimė: antrą pagal dydį miestą Tesalonikus nusiaubė arabų laivynas, kuriam vadovavo išdavikas. Bizantija sunaikino arabų laivyną 908 m. ir nusiaubė Laodikėjos miestą Sirijoje. Nepaisant keršto Bizantija nesugebėjo suduoti lemtingo smūgio arabams, o jų armija buvo sunaikinta, kai bandė atgauti Kretą 911 m.

Sutuacija prie sienos su arabais buvo nepastovi: Bizantija puldavo arba gindavosi. Variagai, pirmąkart užpuolę Konstantinopolį 860 m., buvo naujas iššūkis imperijai. 941 m. jie vėl pasirodė Bosfore, bet šįkart buvo sumušti. Tai rodo pagerėjusią karinę situaciją, nes 907 m. nuo jų vos ne vos buvo apsiginta diplomatinmėm priemonėmis. Variagų nugalėtojas buvo garsus generolas Jonas Kourkouas, kuris tesė puolimą su svarbiomis pergalėmis Mesopotamijoje 943 m., kurių didžiausia reikšmė buvo Edesos atgavimas 944 m., kuris Bizantijoje buvo ypač švenčiamas, nes buvo atgautas garbinamas Mandilionas.

Kariai imperatoriai Nikeforas II Fokas (valdė 963–969 m.) ir Jonas I Cimiskis (969–976 m.) užėmė dalį Sirijos, sumušė šiaurės vakarų Irako emyrus, atgavo Kretą ir Kiprą. Vienu metu net atrodė, jog Jono armija gali užimti Jeruzalę toli pietuose. Alepo emyratas ir jo kaimynai tapo Bizantijos vasalais, o didžiausią grėsmę kėlė Fatimidų valdomas Egiptas. Paskutinė arabų grėsmė Bizantijai buvo pašalinta, kai Bazilijus II su 40 tūkst. raitelių juos sumušė Sirijoje. Esant daugybei resursų ir po pergalių prieš bulgarus ir arabus, Bazilijus II planavo atgauti Siciliją. Po jo mirties 1025 m. ekspedicija buvo surengta tik praėjus 15 metų ir nors iš pradžių sekėsi gerai, Bizantija nedaug pasiekė.

Karai su bulgarais

Imperatorius Bazilijus II (976–1025 m.)

Tradicinės grumtynės su Šventuoju sostu tęsėsi, o klausimas, kam turi priklausyti nesenai apkrikštyta Bulgarija, tik dar labiau supriešino Bizantiją ir Vatikaną. Tai sukėlė galingo caro Simeono I invaziją 894 m., kuri buvo atmušta Bizantijos diplomatijos dėka ir vengrams atėjus į pagalbą. Tačiau Bizantijos imperija buvo nugalėta Bulgarofigono mūšyje 896 m. ir privalėjo bulgarams mokėti kasmetinę duoklę. Vėliau 912 m. Simeonas privertė bizantiečius jam suteikti Bulgarijos bazilėjo karūną, o Konstantinas VII turėjo vesti vieną iš jo dukterų. Kai maištas Konstantinopolyje sutrukdė jo dinastiniams projektams, jis vėl įsiveržė į Trakiją ir užėmė Adrianopolį.

Didelė ekspedicija, vadovaujama Leonas FokasLeono Foko ir Romano I baigėsi katastrofa Archialo mūšyje 917 m. ir kitais metais bulgarai niokojo šiaurinę Graikiją iki Korinto. Adrianopolis vėl buvo užimtas 923 m., o 924 m. bulgarai apgulė Konstantinopolį. Situacija Balkanuose pasitaisė tik po Simeono mirties 927 m.

Valdant Bazilijui II (976–1025 m.), bulgarai, atiminėję žemes iš Bizantijos nuo pat atvykimo prieš tris šimtus metų, tapo kasmetinių Bizantijos armijos ekspedicijų taikiniu. Karas tęsėsi beveik 20 metų, bet Kleidono mūšyje bulgarai buvo visiškai sumušti[45]. Bulgarijos armija buvo paimta į nelaisvę ir sakoma, kad 99 kariai iš 100 buvo apakinti, o šimtajam buvo palikta viena akis, kad jis parvestų juos namo. Kai caras Samuilas pamatė savo kadaise puikios armijos likučius mirė nuo šoko. 1018 m. Bulgarija pasidavė ir tapo imperijos dalimi. Po šios pergalės pirmąkart nuo Heraklėjo laikų Bizantijos siena vėl ėjo palei Dunojų.

Santykiai su Kijevo Rusia

800-1100 m. Bizantija užmezgė painius santykius su Kijevo Rusia, nauja valstybe, atsiradusia į šiaurę nuo Juodosios jūros.

Bizantijos imperija greitai tapo pagrindiniu Kijevo Rusios prekybos ir kultūros partneriu. Po Rusios krikšto Vladimiras Didysis pasikvietė architektus ir menininkus, kad jie pastatytų katedras ir bažnyčias visoje šalyje, taip sustiprindamas Bizantijos įtaką.

Kijevo princesės dažnai tekėdavo už imperatoriškosios šeimos narių, o jos armijos tarnaudavo imperijai. Iš tų armijų garsiausia buvo Vladimiro Didžiojo Bizantijai padovanota Variagų Sargyba, narsūs skandinavų samdiniai.

Šie santykiai ne visada buvo draugiški. Per tris šimtus metų keli Bizantijos miestai keliskart buvo nusiaubti Rusios armijų. Kijevo Rusia niekada nekėlė rimtos grėsmės Bizantijai, o tie antpuoliai buvo tik priemonė priversti imperiją pasirašyti vis palankesnes prekybos sutartis. Konstantinopolis tuo pat metu kiršino Kijevo Rusią, Bulgariją ir Lenkiją tarpusavyje.

Krizė ir suirimas

Bizantiją ištiko sunkumų laikotarpis dėl temų sistemos nepaisymo ir nesirūpinimo armija. Nikeforas II, Jonas I Cimiskis ir Bazilijus II pakeitė armiją iš greitai reaguojančios, daugiausiai gynybinės, sudarytos iš civilių į profesonalią, žygiuojančią, kuyrioj vis daugiau buvo samdinių. Samdiniai buvo brangūs ir kai X a. išnyko invazijos grėsmė, nebuvo reikalo išlaikyti didelių įgulų ir brangių tvirtovių[46]. Po mirties Bazilijus II paliko pilną iždą, bet nepasirūpino įpėdiniu. Nė vienas iš pirmųjų jo įpėdinių neturėjo tokio politinio ir karinio talento ir imperjos valdymas vis labiau perėjo į civilių rankas. Pastangos atgaivinti Bizantijos ekonomiką tik sukėlė infliaciją ir nuvertino auksines monetas. Į armiją buvo žiūrima kaip į nereikalingas išlaidas ir politinę grėsmę.[47]

Italijos žemėlapis prieš atvykstant normanams.

Tuo pat metu imperija susidūrė su nauju ambicingu priešu. Bizantijos provinciją pietų Italijoje užpuolė normanai, atvykę į Italiją XI a. Romos ir Konstantinopolio nesutarimų laikotarpiu, kuris baigėsi 1054 m. Rytų-Vakarų schizma, normanai lėtai, bet užtikrintai veržėsi į Bizantijos teritoriją[48].

Tačiau didžiausia nelaimė kilo Mažojoje Azijoje. Seldžiukai turkai pirmąkart pasiuntė žvalgus per Bizantijos sieną į Armėniją 1065 ir 1067 m. Dėl kritiškos padėties Anatolijos karinė aristokratija susitelkė ir išrinko Romaną IV iš savo tarpo imperatoriumi 1068 m. 1071 m. Romanas surinko didelę armiją, kad priverstų Seldžiukus turkus kautis. Manzikerto mūšyje Romaną IV ne tik netikėtai nugalęjo sultonas Alp Arslanas, bet ir paėmė į nelaisvę. Sultonas su juo elgėsi pagarbiai ir iš bizantiečių nereikalavo griežtų sąlygų[47]. Tačiau Konstantinopolyje įvyko perversmas Michael Doukas naudai, o jam priešinosi Nikephoros Bryennios ir Nikephoros Botaneiates. Iki 1081 m. Seldžiukai turkai valdė beveik visą Anatoliją nuo Armėnijos iki Bitinijos ir įkūrė savo sostinę Nikėjoje.

Komninų dinastija ir Kryžiaus žygiai

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Kryžiaus žygiai.

Aleksijus I ir Pirmasis Kryžiaus žygis

Bizantijos imperija ir Rumo sultonatas prieš Kryžiaus žygius.

Po Manzikerto mūšio Komninų dinastijos pastangomis Bizantija iš dalies atsigavo[49] . Pirmasis dinastijos imperatorius buvo Izaokas I (valdė 1057-1059 m.), o antrasis - Aleksijus I (valdė 1081-1118 m.). Valdymo pradžioje Aleksijus patyrė stiprią Robert Guiscard ir jo sūnaus Bohemundo iš Taranto vadovaujamų normanų ataką, kai jie užėmė Dirachiumą ir Korfu bei apgulė Larisos miestą Tesalijoje. Robert Guiscard mirtis 1085 m. trumpam atitolino normanų problemą. Kitais metais mirė Seldžiukų sultonas ir sultonatą sudraskė vidinės rietenos. Savo paties jėgomis Aleksijus nugalėjo pečenegus: jie buvo netikėtai užpulti ir nugalėti Levouniono mūšyje 1091 m. balandžio 28 d[16].

Pasiekęs stabilumą Vakaruose Aleksijus nukreipė dėmesį į dideles ekonomines problemas ir imperijos tradicinės gynybos suirimą[50]. Tačiau jis vis dar neturėjo pakankamai karių atgauti prarastas žemes Mažojoje Azijoje ar kariauti su Seldžiukais. 1095 m. Piacenzos susirinkime Aleksijaus pasiuntiniai teigė popiežiui Urbonui II Rytų krikščionių kančias ir akcentavo, kad be Vakarų pagalbos jie toliau turės kentėti musulmonų valdžioje. Urbonas manė, jog Aleksijaus prašymas yra dviguba galimybė sustiprinti Vakarų galią ir sustiprinti popiežiaus autoritetą[51]. 1095 m. lapkričio 27 d. Urbonas II sušaukė Klermono susirinkimą, kuriame skatino susirinkusius kautis po kryžiumi ir atimti iš musulmonų Jeruzalę bei Artimuosius Rytus. Tai susilaukė milžiniško atsako Vakarų Europoje[16].

Viduramžių manuskriptas, vaizduojantis Jeruzalės užėmimą Pirmojo Kryžiaus žygio metu.

Aleksijus manė, kad Vakarai jam atsiųs samdinių ir nebuvo pasiruošęs sutikti milžiniškos ir nedisciplinuotos armijos, kuri atvyko į Bizantiją. Aleksijui taip pat nepatiko, jog iš aštuonių svarbiausių vadų keturi buvo normanai, o vienas iš jų - Bohemundas. Kadangi kryžiuočiai žygiavo pro Konstantinopolį, imperatorius turėjo šiokią tokią įtaką. Jis privertė žygio vadus prisiekti, jog iš turkų atimtas teritorijas ir miestus, užimtus pakeliui į Šventąją Žemę, atiduos Bizantijos imperijai. Mainais jie gavo vedlius ir karinę palydą[52]. Taip Aleksijus atgavo daug svarbių salų ir miestų, beveik visą vakarinę Mažąją Aziją. Tačiau kryžiuočiai nusprendė atšaukti priesaiką, kai Aleksijus nepadėjo per Antiochijos apgultį (tiesą sakant, jis buvo pakely į Antiochiją, bet Stefanas, Blua grafas, jį įtikino, jog viskas prarasta ir ekspedicija patyrė nesėkmę)[53]. Bohemundas, pasiskelbęs Antiochijos princu, trumpai kariavo su Bizantija, bet 1108 m. pagal Devolo sutartį sutiko tapti Aleksijaus vasalu. Tai žymi normanų grėsmės pabaigą Aleksijaus valdymo laikais[54].

Jonas II, Manuilas I ir Antrasis Kryžiaus žygis

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Antrasis kryžiaus žygis.

Aleksijaus sūnus Jonas II valdė Bizantiją 1118-1143 m. Jis buvo religingas ir pasišventęs imperatorius, norėjęs panaikinti žalą imperijai, kurią padarė Manzikerto mūšis[55]. Jonas II buvo plačiai žinomas dėl dievobaimingumo ir nuosaikaus bei teisingo valdymo tais laikais, kai žiaurumas buvo įprastas[56]. Todėl jis vadinamas Bizantijos Marku Aurelijumi. Per dvidešimt penkis valdymo metus Jonas sudarė sąjungą su Šventąja Romos imperija, užtikrintai nugalėjo pečenegus Berojos mūšyje[57] ir asmeniškai vadovavo daugelyje žygių prieš turkus Mažojoje Azijoje. Jono II kampanijos pakeitė jėgų balansą Rytuose: dabar turkai turėjo gintis, o Bizantija atgavo daugybę žemių[58]. Jis pašalino vengrų ir serbų grėsmę apie 1120 m., o 1130 m. sudarė sąjungą su vokiečių imperatoriumi Lotaru III prieš normanų karalių Rodžerį II iš Sicilijos. Valdymo pabaigoje jis nukreipė savo dėmesį į Rytus. Jonas II nugalėjo Danišmendų emyratą Melitenėje, susigražino Kilikiją, o Reimondą Puatje, Antiochijos princą, padarė savo vasalu. Norėdamas parodyti, jog Bizantijos imperatorius yra Krikščionių pasaulio lyderis, Jonas II žygiavo į Šventąją žeme su jungtinėm Bizantijos ir Kryžiuočių valstybių pajėgom. Tačiau nepaisant energingai pradėto žygio jis buvo nesėkmingas dėl kryžiuočių išdavystės[59]. 1142 m. Jonas II sugrįžo pakartotinai pareikšti savo teises į Antiochija, bet 1943 m. pavasarį žuvo medžioklės metu. Reimondas užpuolė Kilikiją, bet buvo nugalėtas ir priverstas vykti į Kontstantinopolį prašyti naujo imperatoriaus atleidimo[60].

Bizantijos imperija pažymėta violetine spalva apie 1180 m., Komninų valdymo pabaigoje.

Jonas II pasirinko savo įpėdiniu ketvirtą sūnų Manuilą I, kuris agresyviai kovėsi su kaimynais Rytuose ir Vakaruose. Palestinoje jis tapo Jeruzalės karalystės sąjungininku ir pasiuntė didelį laivyną per bendrą invaziją į Fatimidų Egiptą. Manuilas užtikrino Bizantijos dominavimą Kryžiuočių valstybėse sutarčių su Antiochijos princu Reinaldu ir Jeruzalės karaliumi Amalriku dėka[61]. Norėdamas atstatyti Bizantijos valdžią pietiniuose Italijos uostuose jis pasiuntė ekspediciją 1155 m., bet dėl nesutarimų koalicijoje ji buvo nesėkminga. Po to Manuilo armija sėkmingai įsiveržė į Vengrijos karalystę ir nugalėjo ją Sirmuilo mūšyje 1167 m. Apie 1168 m. beveik visas rytinis Adrijos krantas buvo Manuilo rankose[62]. Manuilas sudarė keletą sąjungų su popiežiumi ir Vakarų karalystėmis ir sutramdė Antrojo Kryžiaus žygio dalyvius, kai jie keliavo pro jo imperiją[63].

Tačiau Rytuose turkai nugalėjo Manuilą Myriokefalono mūšyje 1176 m. Bizantija greit atsigavo ir kitais metais vėl nugalėjo turkus[64]. Bizantijos generolas Jonas Vatatzes, nugalėjęs turkus Hyeliono ir Leimocheiro mūšyje, ne tik vedėsi karius iš sostinės, bet daug jų surinko pakeliui, o tai ženklas, jog Bizantijos armija išliko stipri, o gynybinė programa veikia[65].

Nuosmukis ir žlugimas

Angelų dinastija

Po Manuilo mirties 1180 m. rugsėjo 24 d. imperatoriumi tapo jo 11 metų sūnus Aleksijus II Komninas. Jis visiškai nesugebėjo valdyti, bet jo valdymas labiausiai buvo nepopuliarus dėl jo motinos Marijos iš Antiochijos ir jos prancūziškos kilmės[66]. Galiausiai Andronikas I Komninas, Aleksijaus I anūkas sukėlė maištą ir sugebėjo jį nuversti per kruviną coup d'état. Pasinaudodamas savo gera išvaizda ir dideliu populiarumu armijoje jis nužygiavo į Konstantinopolį 1182 m. rugpjūtį ir ten sukėlė skerdynes[67]. Susidorojęs su politiniais priešininkais 1183 m. rugsėjį jis tapo antruoju imperatoriumi ir atsikratė Aleksijaus II bei pasisavino jo 12 metų žmoną Agnę Prancūzaitę[67].

Andronikas gerai pradėjo savo valdymą: istorikai ypač giria priemones, kurių jis ėmėsi reformuojant imperijos valdymą. Pasak George Ostrogorsky, Andronikas buvo pasiryžęs sunaikinti korupciją: nustota prekiauti postais, į juos buvo skiriama pagal nuopelnus, o ne favoritizmą, jiems buvo mokamas adekvatus atlyginimas, jog nekiltų noras paimti kyšį. Provincijose jo reforma pasiekė greitą ir žymų pagerėjimą[68]. Aristokratai jo nekentė, o pats Andronikas tapo nestabiliu: dažnėjo smurtas ir egzekucijos, jo valdymas virto teroru[69]. Atrodo Andronikas siekė sunaikinti visą aristokratiją. Kova su aristokratija virto skerdynėmis, kai imperatorius vis dažniau naudojo smurtą, kad išsaugotų valdžią[68].

Nepaisant karinės patirties Andronikas nesusitvarkė su Izaoku Komninu Kipriečiu, Bela III, kuris sugrąžino Kroatijos teritoriją Vengrijai ir Stefanu Nemanja, paskelbusiu Serbijos nepriklausomybę nuo Bizantijos. Bet nė vienas iš šių nemalonumų neprilygo Viljamo II Siciliečio invazijai su 300 laivų ir 80 tūkst žmonių 1185 m.[70] Andronikas sutelkė mažą 100 laivų flotilę apginti sostinę, o kitais imperijos gyventojais nesirūpino. Galiausiai jį nuvertė Izaokas II Angelas, išgyvenęs imperatoriaus bandymą jį nužudyti. Suy žmonių pagalba jis užėmė sostą ir nužudė Androniką[71].

Ikonijaus užėmimas per Trečią Kryžiau žygį.

Valdant Izaokui II ir jo broliui Aleksijui III, sužlugo imperijos centralizuota valdžia ir gynyba. Nors normanai buvo išvyti iš Graikijos, 1186 m. valachai ir bulgarai pradėjo maištą po kurio buvo įkurta Antroji Bulgarijos imperija. Angelų vidaus politikai buvo būdingas iždo iššvaistymas ir bloga fiskalinė politika. Labai nusilpo Bizantijos autoritetas, o centrinės valdžios vakumas skatino susiskaldymą. Yra įrodymų, kad Komninų palikuonys įkūrė pusiau nepriklausomą Trezibondo valstybę prieš 1204 m[72].

Ketvirtasis Kryžiaus žygis

Kryžiuočiai įžengia į Konstantinopolį, Eugène Delacroix (1840 m, oil on canvas, 410 x 498 cm, Luvras, Parųžius).

1198 m. popiežius Inocentas III legatus ir laiškus pranešė apie naują kryžiaus žygį[73]. Šiuo žygiu buvo ketinta užkariauti Egiptą, galingiausią arabų valstybę Levante. Kryžiuočių armija atvykusi į Veneciją 1202 m. vasarą buvo mažesnė nei tikėtasi, be to nebuvo pinigų sumokėti venecijiečiams, kurių laivynas buvo nusamdytas nugabenti į Egiptą. Venecijos potika, kuriai vadovavo senas, aklas bet vis dar ambicingas dodžas Enrico Dandolo, skyrėsi nuo popiežiaus ir kryžiuočių, nes Venecija pelningai prekiavo suy Egiptu. Kryžiuočiai sutiko su Venecijos pasiūlymu, jog vietoj užmokesčio padės užimti krikščionišką Zaros miestą Dalmatijoje (kuris sukelė maištą ir paprašė Vengrijos prieglobsčio 1186 m.[74]). Miestas krito 1202 m. lapkritį po trumpos apgulties. Inocentas, informuotas apie planą, jį vetavo, bet į jo prieštaravimą nebuvo atkreipta dėmesio. Nenorėdamas pykdyti kryžiuočių jis jiems dalinai atleido, bet ne venecijiečiams.

Po Teobaldo III, Šampanės grafo, mirties kryžiuočių vadu tapo Boniface Montferrat, Štaufenų Pilypo Švabiečio draugas. Boniface ir Pilypo žmonos buvo iš Bizantijos imperatoriškosios šeimos. Pilypo svainis Aleksijus IV Angelas, apakinto Izaoko II Angelo sūnus, atvyko į Vakarus prašydamas pagalbos ir susisiekė su kryžiuočiais. Aleksijus pasiūlė sujungti Konstantinopolio ir Romos bažnyčias, sumokėti 200 000 sidabro markių ir duoti išteklių, reikalingų nusigasuti į Egiptą[75]. Inocentas vėl vetavo planą, bet laiškas į Zarą atvyko, kai laivynas jau buvo išplaukęs.

Kryžiuočiai atvyko į Konstantinopolį 1203 m. vasarą ir Aleksijus III pabėgo iš sostinės. Tačiau Aleksijus IV ir Izaokas II nesugebėjo laikytis pažadų ir juos nuvertė Aleksijus V. Galiausiai kryžiuočiai užėmė miestą 1204 m. balandžio 13 d. Miestas buvo siaubiamas tris dienas. Daugybę neįkainojamų ikonų, reliktų atsidūrė Vakarų Europoje, ypač Venecijoje. Pagal Choniatus prostitutė buvo pasodintą į patriarcho sostą.[76]. Sužinojęs apie tai Inocentas labai supyko ant kryžiuočių. Tačiau popiežius nekontroliavo situacijos, ypač po to kai vienas jo legatas savo iniciatyva atleido kryžiuočius nuo priesaikos keliauti į Šventąją Žemę. Kai tvarka buvo atkurta venecijiečiai ir kryžiuočiai susitarė: Baldvinas iš Flandrijos tapo imperatoriumi, o venecijietis Thomas Morosini - patriarchu. Žemėms, padalintoms tarp kryžiuočių vadų nepriklausė visos buvusios Bizantijos valdos. Nikėjoje, Trezibonde ir Epyre toliau valdė bizantijiečiai.

Imperija tremtyje

Po Konstantinopolio nusiaubimo 1204 m. buvo įkurtos trys bizantiečių valstybės: Nikėjos imperija, Trezibondo imperija ir Epyro despotatas. Iš šių trijų tik Nikėja ir Epyras turėjo gerus šansus atgauti Konstantinopolį. Tačiau kelis dešimtmečius Nikėja stengėsi išgyventi ir iki XIII a. vidurio prarado visą pietinę Anatoliją[77]. Rumo sultonato nusilpimas po mongolų invazijos 1242-43 m. leido daugeliui beilikų ir gazių įkurti savo kunigaikštystes taip susilpninant Bizantijos pozicijas Mažojoje Azijoje[78]. Tuo metu bėjus Osmanas I įkūrė valstybę, kuri vėliau užkariavo Konstantinopolį. Tačiau mongolai nutraukė Seldžiukų puldinėjimus ir Nikėjos imperija galėjo susitelkti ties Lotynų imperija.

Konstantinopolio susigrąžinimas

XIII a. pabaigoje ir XIV a. suklestėjo Bizantijos menas ir viena iš garsiausių išlikusių mozaikų yra Hagia Sophia, vaizduojanti Kristų Pantokratą, padaryta tuo laikotarpiu.
Balkanai ir Mažoji Azija apie 1355 m. Bizantija prarado teritorijas Azijoje, o Epyro teritoriją sumažino Serbija.

Laskaridų dinastijos įkurta Nikėjos imperija atgavo Konstantinopolį 1261 m. ir nugalėjo Epyrą. Valdant Mykolui VIII Paleologui Bizantija patyrė trumpą atgimimą, bet karų nusiaubta imperija nebuvo pajėgi susidoroti su ją apsupusiais priešais. Mykolas atitraukė karius iš Mažosios Azijos ir uždėjo didelius mokesčius valstiečiams, susilaukdamas didelio nepasitenkinimo[79]. Konstantinopolyje buvo baigtos didelės statybos, kad būtų panaikinta Ketvirtojo Kryžiaus žygio žala, bet nieko nebuvo padaryta apsaugoti Mažosios Azijos žemdirbius nuo fanatiškų gazių antpuolių.

Mykolas stengėsi ne išlaikyti pozicijas Mažojoje Azijoje, bet išplėsti imperiją ir čia jį lydėjo trumpalaikė sėkmė. Norėdamas išvengti antro sostinės nusiaubimo jis privertė patriarchą paklusti Romai, o už tai valstiečiai jo ir Konstantinopolio nekentė[80]. Androniko II ir jo anūko Androniko III pastangos buvo paskutinis rimtas bandymas sugrąžinti Bizantijai šlovę. Tačiau tai, jog Andronikas II naudojo samdinius dažnai susilaukdavo blogų pasekmių, ypač kai Katalonų gvardija nusiaubė kaimus[81].

Osmanų iškilimas ir Konstantinopolio užėmimas

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Konstantinopolio žlugimas.

Padėtis tapo ypač bloga, kai per pilietinį karą Galipolyje 1354 m. įvyko žemės drebėjimas sugriovęs tvirtovę ir kitą dieną turkai persikėlė į Europą[82]. Kai Bizantijoje baigėsi karas turkai buvo nugalėję serbus ir pavertę juos savo vasalais. Po Kosovo mūšio turkai valdė didžiąją Balkanų dalį[83].

Pietryčių Europa prieš Konstantinopolio žlugimą.

Imperatorius paprašė pagalbos Vakaruose, bet popiežius sutiko padėti tik jei būtų sujungtos stačiatikių ir katalikų bažnyčios. Bažnyčių vienybė buvo svarstoma ir imperatorius pasirašė kelis įsakymus, bet stačiatikių tikintieji ir kunigai priešinosi lotyniškoms apiegoms[84]. Kai kurie kariai atvyko į Konstantinopolį ginti jį nuo musulmonų, bet dauguma Vakarų valdovų nedarė nieko, kai turkai užiminėjo Bizantijos teritorijas[85].

Tuo metu Konstantinopolis buvo mažai apgyvendintas ir apgriuvęs. Gyventojų skaičius sumažėjo taip stipriai, kad tai greičiau buvo grupė kaimų, apsuptų laukais. 1453 m. balandžio 2 d. sultono 80 tūkst. karių armija pradėjo miesto apgultį[86]. Nepaisant žūtbūtinės gynybos žymiai mažesnių krikščionių pajėgų (7 tūkst., iš kurių 2 tūkst. užsieniečiai[85]) Konstantinopolis buvo užimtas po dviejų mėnesių apgulties 1453 m. gegužės 29 d. Paskutinis Bizantijos imperatorius Konstantinas XI nusimetė imperatoriškasias regalijas ir šoko į mūšio sūkurį, kai buvo užimtos miesto sienos.

Pasekmės

The siege of Constantinople in 1453 according to a 15th century French miniature.

Mehmedas II užėmė graikų valstybes Mistrą 1460 m. ir Trezibondą 1461 m. Paskutinio imperatoriaus sunėnas Andrius Paleologas paveldėjo nieko nebereiškiantį Bizantijos imperatoriaus titulą ir jį naudojo nuo 1465 m. iki mirties 1503 m. Iki XV a. pabaigos Osmanų imperija tvirtai užvaldė visą Mažąją Aziją ir didžiąją dalį Balkanų. Mehmedas II ir po jo valdę sultonai laikė save Bizantijos įpėdiniais iki Osmanų imperijos žlugimo XX a. pradžioje. O Dunojaus kunigaikštystės priglaudė stačiatikių pabėgelius ir kai kuriuos Bizantijos kilminguosius.

Žlugus Bizantijai Ivanas III, Didysis Maskvos kunigaikštis, pasiskelbė Rytų stačiatikių gynėju. Jis buvo vedęs Andriaus seserį Sofiją Paleologę, kurių anūkas Ivanas IV pasiskelbė Rusijos caru. Jo įpėdiniai manė, jog Maskva yra tinkama Romos ir Konstantinopolio įpėdinė. Mintis, jog Rusijos imperija yra Trečioji Roma buvo gyva iki 1917 m. revoliucijos[87].

Kultūra

Ekonomika

Daugybę amžių Bizantijos ekonomika buvo pažangiausia Europoje ir Viduržemio jūros regione. Europa šiuo atžvilgiu neprilygo Bizantijai iki viduramžių pabaigos. Konstantinopolis buvo svarbiausias prekybos tinklo, apėmusio beveik visą Euraziją ir Šiaurės Afriką, centras. Kai kurie mokslininkai teigia, kad iki atvykstant arabams VII a. Bizantija turėjo galingiausią ekonomiką pasaulyje. Tačiau arabų užkariavimai sukėlė Bizantijai nuosmūkį ir stagnaciją. Konstantino V reformos (apie 765 m.) žymi atgimimo, kuris tęsėsi iki 1204 m., pradžią. Nuo X a. iki XII a. pabaigos Bizantijos imperija atrodė prabangiai ir keliautojai būdavo priblokšti sostinėje sukauptų turtų. Visa tai baigėsi su Ketvirtuoju Kryžiaus žygiu, kuris buvo katastrofa ekonomikai[88]. Paleologai (Palaiologoi), paskutinė imperijos dinastija, bandė atgaivinti ekonomiką, bet vėlyvoji Bizantijos valstybė nepilnai valdė tiek išorines, tiek vidines ekonomikos jėgas. Palaipsniui ji neteko įtakos prekybos modalumui ir kainų mechanizmui, valstybė nebevaldė brangiųjų metalų "nuotėkio" ir, kai kurių mokslininkų nuomone, netgi monetų kalimo[89].

Justiniano II solidas, antras valdymas, po 705 m.

Vienas iš svarbiausių imperijos ekonomikos ramsčių buvo prekyba. Audiniai tikriausiai buvo svarbiausia eksporto prekė. Šilkas buvo importuotas į Egiptą, buvo pasirodęs Bulgarijoje ir Vakaruose[90]. Valstybė griežtai valdė tarptautinę ir vidaus prekybą ir palaikė monetų leidimo monopoliją. Ji taip pat formaliai kontroliavo palūkanų normą, nustatydavo gildijų ir korporacijų, kuriomis ypač domėjosi, aktyvumo kriterijus. Imperatorius ir jo pareigūnai įsikišdavo krizių metu, kad aprūpintų sostinę maistu ir palaikytų žemą grūdų kainą. Galiausiai vyriausybė surinkdavo perteklių mokesčių forma ir sugrąžindavo į apyvartą per algas valstybės tarnautojams ar investuojant į viešus darbus[91].

Mokslas, medicina ir teisė

Vienos Dioskurido Materia Medica rankraščio frontispisas, kuriame pavaizduoti septyni garsiausi gydytojai.

Bizantijoje išliko klasikinės Antikos raštai. Todėl visais laikais Bizantijos mokslas buvo artimai susijęs su Antikos filosofija ir metafizika[92]. Paskutiniame imperijos šimtmetyje Bizantijos gramatikai asmeniškai ar raštais perdavė renesanso Italijai senovės graikų gramatikos ir literatūros studijas[93]. Tuo metu Tezibonde buvo mokoma astronomijos ir kitų tiksliųjų mokslų, o medicina domėjosi beveik visi mokslininkai[94]. Teisės srityje Justiano I reformos turėjo smarkią įtaką teisės mokslo evoliucijai, o Leono III Ecloga turėjo įtaką juridinių institucijų formavimuisi slavų pasaulyje[95].

Religija

Kaip Konstantinopolio patriarchato visuotinio prestižo išraišką ir simbolį, Justinianas pastatė Dievo Šventos Išminties Bažnyčią, Hagia Sophia, kuri buvo užbaigta per keturis su puse metų (532–537 m.).

Pagal Joseph Raya, "Bizantijos kultūra ir Rytų Stačiatikių Bažnyčia yra vienas ir tas pats."[96] Išlikus Rytų imperijai, imperatorius užsitikrino teisę kištis į Bažnyčios reikalus. Bizantijos valstybė iš pagonybės laikų paveldėjo religinių reikalų tvarkymo praktiką ir ji buvo pritaikyta krikščionių Bažnyčiai. Pagal Eusebijaus Cezarėjiečio sudarytą modelį, bizantiečiai imperatorių laikė Jėzaus atstovu ar pasiuntiniu, ypač atsakingu už krikščionybės platinimą tarp pagonių ir religijos "išorę" t.y. administravimą ir finansus. Tačiau imperatoriaus vaidmuo niekada neišsivystė į tikslią įstatymais apibrėžtą sistemą[97].

Nusmukus Romai ir nuolat esant vidiniams kivirčams kituose rytų patriarchatuose, Konstantinopolio Bažnyčia VI-XI a. buvo turtingiausias ir įtakingiausias krikščionybės centras[98]. Net kai imperija patyrė nuosmūkį, Bažnyčia, kaip institucija, turėjo didžiausią įtaką tiek imperijoje, tiek už jos sienų. George Ostrogorsky pažymi:

Konstantinopolio patriarchatas išliko stačiatikių pasaulio centru su pavaldžiomis vyskupijomis ir arkivyskupijomis Mažojoje Azijoje, Balkanuose, prarastuose Bizantijai, kaip ir Kaukaze, Rusijoje ir Lietuvoje. Bažnyčia išliko stabiliausiu elementu Bizantijos imperijoje[99].


Vyriausybė ir biurokratija

Temos apie 650 m.
Temos apie 950 m.

Bizantijos valstybėje imperatorius buvo vienintelis ir absoliutus valdovas, o jo galia buvo laikoma dieviškos kilmės[5]. VIII a. pabaigoje civilinė administracija, susitelkusi rūmuose, buvo didelio mąsto galios sutelkimo sostinėje dalis (sakellarios pozicijų sustiprėjimas susijęs su šiuo įvykiu)[100]. Svarbiausia to meto reforma buvo temų, kuriose civilinei ir karinei administracijai vadovauja vienas žmogus - strategas (strategos)[5], sukūrimas.

Nepaisant dažno žodžio bizantiškas menkinimo, Bizantijos biurokratija turėjo savybę greitai persitvarkyti pagal imperijos situaciją. Bizantijos titulų ir viršenybės sistema gali paversti rūmų administraciją tvarkinga šiuolaikinių žmonių akyse. Pareigūnai aplink imperatorių buvo surikiuoti pagal griežtą tvarką, o jų rangas priklausė nuo imperatoriaus valios. Rūmuose buvo tikrų administracinių darbų, bet valdžia priklausė individams, o ne pareigybėms[101]. VIII ir IX a. civilinė tarnyba toliau vystėsi link aristokratiškų titulų, bet nuo IX a. civilinė aristokratija turėjo varžytis su kilmingųjų aristokratija. Pagal kai kuriuos Bizantijos vyriausybės tyrinėjimus, XI a. politikoje dominavo civilinių ir karinių pareigūnų varžybos. Tuo metu imperatorius Aleksijas (Alexios) I įvedė svarbias valdymo reformas, kurioms priklausė naujų rūmų pareigų ir titulų sukūrimas[102].

Diplomatija

Olga, Kijevo Rusios valdovė, su palyda Konstantinopolyje (Madrid Skylitzes, Biblioteca Nacional de España, Madrid).

Po Romos žlugimo pagrindiniu Bizantijos uždaviniu tapo santykių tarp jos ir įvairių kaimynų palaikymas.Kai tautos pradėdavo kurti formalias politines institucijas, jos tikėdavosi Konstantinopolio pagalbos. Bizantijos diplomatija greitai sugebėjo įtraukti kaimynus į tarptautinių ir vidinių ryšių tinklą[103]. Šis tinklas sukosi apie taikos sutarčių sudarymą, naujų valdovų pasveikinimą prisijungiant prie karalių šeimos ir Bizantijos socialinių nuostatų, vertybių ir institucijų perėmimą[104]. Bizantiečiai diplomatiją laikė karu visomis priemonėmis: Barbarų biuras buvo pirmoji užsienio žvalgybos agentūra, rinkusi informaciją apie imperijos priešus iš visų įmanomų šaltinių[105].

Bizantija naudojo daugybę diplomatinių praktikų. Pvz.: ambasados sostinėse dažnai būdavo nuolatinės. Buvo prašoma kitų karališkųjų šeimų narių reguliariai apsistoti Konstantinopolyje ne tik kaip potencialiems įkaitams, bet ir naudingom marionetėm, jei ten, iš kur jie atvyko, pasikeistų politinė padėtis. Kita praktika buvo sukrėsti lankytojus prabangos demonstravimu[103]. Pagal Dimitri Obolensky, civilizacijos Rytų Europoje išsaugojimas yra Bizantijos diplomatijos nuopelnas ir vienas iš jos įnašų į Europos istoriją[106].

Kalba

Kadangi Bizantijos imperija kilusi iš Romos, jos pirmoji oficiali kalba buvo lotynų ir ja išliko iki VI a., kai ją pakeitė graikų kalba (dauguma istorikų šį įvykį laiko "tikra" Bizantijos imperijos pradžia). Taigi aukštuomenėje ir miestuose pradėta visur vartoti graikų kalbą, išstumiant mokslinę lotynų. Net po to lotynų kalba liko ceremonine imperijos kultūros dalimi (paskutinės monetos su lotyniškais įrašais iškaltos XI a.), liaudišką lotynų kalbą vartojo imperijos mažumos (tikriausiai iš jų atsirado vlachų kalba).

Be imperatoriaus rūmų visose rytinėse Romos provincijose buvo vartojama graikų kalba[107]. Ji buvo įprasta kalba Bažnyčioje Romos imperijos laikais, ja kalbėjo mokslininkai ir menininkai bei tam tikru laipsniu graikų kalba buvo lingua franca prekiaujant tarp provincijų ir su kitomis tautomis[108]. Graikų kalba įgijo dvilypę prigimtį: šnekamoji Kaine graikų kalba egzistavo su literatūrine, senovės Atikos graikų kalbos dialekto variantu[109]. Koine ilgainiui išsivystė į viduramžių graikų ar Bizantijos graikų kalbą ir tapo imperijos standartiniu dialektu.

Daugiatautėje imperijoje egzistavo ir kitos kalbos ir kai kurioms iš jų buvo suteiktas ribotas oficialus statusas jų provincijose įvairiais laikais. Viduramžių pradžioje apsišvietusi klasė rytinėse provincijose gan dažnai vartojo sirų ir aramėjų kalbas[110]. Be to intelektualai vartojo koptų, armėnų ir gruzinų kalbas Egipte, Armėnijoje ir Gruzijoje. Ryšiai su vlachais, slavais ir arabais padarė slavonų, vlachų ir arabų kalbas svarbias imperijai ir jos įtakos zonose.

Kadangi Konstantinopolis buvo Viduržemio jūros regiono prekybos ir pramonės centras, imperijoje buvo kalbama visomis to meto žinomomis kalbomis, vienu metu net kinų[111]. Pasiekus paskutinį nuosmukį imperijos gyventojai tapo kultūriškai homogeniški ir graikų kalba kartu su religija buvo svarbi identitetui.

Palikimas

Kaip vienintelė ilgalaikė stabili valstybė viduramžių Europoje, Bizantijos imperija saugojo Vakarų Europą nuo griaunančių Rytų jėgų. Nuolat atakuojama, ji gynė Vakarų Europą nuo persų, arabų turkų seldžiukų ir tam tikrą laiką nuo osmanų. Pvz.: Bizantijos-arabų karai kai kurių istorikų nuomone yra svarbiausias faktorius nulėmęs Karolio Didžiojo[112] iškilimą, stimuliavo feodalizmą ir viduramžių technologiją.

Daugybę amžių vakarų istorikai naudojo terminą Bizantijos ar Bizantizmas apibūdinti dekadansą, dviveidiškus politikus ir sudėtingą biurokratiją. Be to, vyravo stiprus neigiamas Bizantijos imperijos ir jos palikimo pietryčių Europoje vertinimas[113]. Bizantizmu buvo vadinama religinių, politinių ir filosofinių idėjų apraiška, visiškai svetima Vakarams[114]. Be to, terminas Rytų, kalbant apie Rytų ir Vakarų kultūras, buvo naudojamas apibūdinti kultūroms, kurioms didelę įtaką darė Bizantijos imperija (taip pat arabų ir osmanų kultūroms). Tačiau XX ir XXI a. istorikai labiau stengiasi suprasti Bizantiją ir jos įtaką Vakarams, tad sudėtingas Bizantijos kultūros charakteris gavo daugiau dėmesio ir objektyvesnio įvertinimo nei anksčiau[114].

Šablonas:Link FA Šablonas:Link FA Šablonas:Link FA Šablonas:Link FA Šablonas:Link FA Šablonas:Link FA Šablonas:Link FA Šablonas:Link FA Šablonas:Link FA

Išnašos

  1. ↑ The Blackwell encyclopaedia of Anglo-Saxon England by Michael Lapidge,ISBN 0631224920,1999,page 79,"Byzantium is the name given to the eastern largely Greek speaking part of the Roman empire from the founding of Constantinople in 325 (and especially from the effective division of the empire into western/latin-speaking and eastern /Greek-speaking under Honorius in 395)" until the fall of Constantinople to the Turks in 1453.
  2. ↑ Encarta © 1993-2007 Microsoft Corporation. All Rights Reserved Byzantine Empire Quote: Its predominant language was Greek
  3. ↑ Comlumbia Encyclopedia Byzantine Empire Quote: Greek was the prevalent language The Columbia Encyclopedia, Sixth Edition Copyright© 2004, Columbia University Press. Licensed from Lernout & Hauspie Speech Products N.V. All rights reserved
  4. ↑ Moravcsik (1970), 11-12
  5. ↑ 5,0 5,1 5,2 cite encyclopedia|title=Hellas, Byzantium|encyclopedia=Encyclopaedia The Helios
  6. ↑ Bury (1923), 1
    * Fenner, Economic Factors
  7. ↑ 7,0 7,1 Bury (1923), 1
  8. ↑ „Byzantine Empire“. Encyclopaedia Britannica.
    * Gibbon (1906), II, 200PDF (2.61 MiB)
  9. ↑ Eusebius, IV, lxii
  10. ↑ Gibbon (1906), III, 168PDF (2.35 MiB)
  11. ↑ Bury (1923), 1
    * Esler (2000), 1081
  12. ↑ Esler (2000), 1081
  13. ↑ Bury (1923), 25–26
  14. ↑ Esler (2000), 1081
    * Mousourakis (2003), 327–328
  15. ↑ Bury (1923), 163
  16. ↑ 16,0 16,1 16,2 16,3 16,4 „Byzantine Empire“. Encyclopaedia Britannica.
  17. ↑ Nathan, Theodosius II (408-450 A.D.)
  18. ↑ „Byzantine Empire“. Encyclopaedia Britannica.
    * Evans, Justinian (AD 527–565)
  19. ↑ Baker, George Philip: Justinian: The Last Roman Emperor, Cooper Square Press, 2002, ISBN 0815412177
  20. ↑ 20,0 20,1 20,2 Evans, Justinian (AD 527–565)
  21. ↑ Bury (1923), 180–216
  22. ↑ Bury (1923), 236–258
  23. ↑ Bury (1923), 259–281
  24. ↑ Bury (1923), 286–288
  25. ↑ Procopius, IX
  26. ↑ Vasiliev, The Legislative Work of Justinian and Tribonian
  27. ↑ Vasiliev, The Ecclesiastical Policy of Justinian
  28. ↑ Foss (1975), 722
  29. ↑ Haldon (1997), 41
    * Speck (1984), 178
  30. ↑ Haldon (1997), 42–43
  31. ↑ Grabar (1984), 37
    * Cameron (1979), 23
  32. ↑ Cameron (1979), 5–6, 20–22
  33. ↑ Haldon (1997), 46
    * Baynes (1912), passim
    * Speck (1984), 178
  34. ↑ Foss (1975), 746–47
  35. ↑ Haldon (1997), 50
  36. ↑ Haldon (1997), 61–62
  37. ↑ Haldon (1997), 102–14.
  38. ↑ Haldon (1997), 208–215
    * Kaegi (2003), 236, 283
  39. ↑ Haldon (1997), 43–45, 66, 114–115
  40. ↑ Haldon (1997), 66–67
  41. ↑ Haldon (1997), 71
  42. ↑ Haldon (1997), 70–78, 169–171
    * Haldon (2004), 216–217
    * Kountoura-Galake (1996), 62–75
  43. ↑ Garland (1996), 89
  44. ↑ Parry (1996), 11–15
  45. ↑ Angold (1997)
  46. ↑ Treadgold (1997), 548–549
  47. ↑ 47,0 47,1 Markham, The Battle of Manzikert
  48. ↑ Vasiliev, Relations with Italy and Western Europe
  49. ↑ Magdalino (2002), 124
  50. ↑ Birkenmeier (2002)
  51. ↑ Harris (2003)
    * Read (2003), 124
    * Watson (1993), 12
  52. ↑ Anna Komnene, X, 261
  53. ↑ Anna Komnene, XI, 291
  54. ↑ Anna Komnene, XIII, 348–358
    * Birkenmeier (2002), 46
  55. ↑ Norwich (1998), 267
  56. ↑ Ostrogorsky (1990), 377
  57. ↑ Birkenmeier (2002), 90
  58. ↑ Stone, John II Komnenos
  59. ↑ Harris (2003), 84
  60. ↑ Brooke (2004), 326
  61. ↑ Magdalino (2002), 74
    * Stone, Manuel I Comnenus
  62. ↑ Sedlar (1994), 372
  63. ↑ Magdalino (2002), 67
  64. ↑ Birkenmeier (2002), 128
  65. ↑ Birkenmeier (2002), 196
  66. ↑ Norwich (1998), 291
  67. ↑ 67,0 67,1 Norwich (1998), 292
  68. ↑ 68,0 68,1 Ostrogorsky (1969), 397
  69. ↑ Harris (2003), 118
  70. ↑ Norwich (1998), 293
  71. ↑ Norwich (1998), 294–295
  72. ↑ Angold (1997)
    * Paparrigopoulos (1925), Db, 216
  73. ↑ Norwich (1998), 299
  74. ↑ Britannica Concise, 9383275/Siege-of-Zara Siege of Zara
  75. ↑ Norwich (1998), 301
  76. ↑ Choniates, The Sack of Constantinople
  77. ↑ Kean (2005)
    * Madden (2005), 162
    * Lowe-Baker, The Seljuks of Rum
  78. ↑ Lowe-Baker, The Seljuks of Rum
  79. ↑ Madden (2005), 179
    * Reinert (2002), 260
  80. ↑ Reinert (2002), 257
  81. ↑ Reinert (2002), 261
  82. ↑ Reinert (2002), 268
  83. ↑ Reinert (2002), 270
  84. ↑ Runciman (1990), 71-72
  85. ↑ 85,0 85,1 Runciman (1990), 84-85
  86. ↑ Runciman (1990), 84-86
  87. ↑ Seton-Watson (1967), 31
  88. ↑ Magdalino in Laiou (2002), 532PDF (519 KiB)
  89. ↑ Matschke (2002), 805–806PDF (255 KiB)
  90. ↑ Laiou (2002), 723PDF (463 KiB)
  91. ↑ Laiou (2002), 3–4PDF (77.5 KiB)
  92. ↑ Anastos (1962), 409
  93. ↑ Robins (1993), 8
  94. ↑ Tatakes-Moutafakis (2003), 189
  95. ↑ Troianos-Velissaropoulou (1997), 340
  96. ↑ Raya, The Byzantine Church and Culture
  97. ↑ Meyendorff (1982), 13
  98. ↑ Meyendorff (1982), 19
  99. ↑ Meyendorff (1982), 130
  100. ↑ Louth (2005), 291
    * Neville (2004), 7
  101. ↑ Neville (2004), 34
  102. ↑ Neville (2004), 13
  103. ↑ 103,0 103,1 Neumann (2006), 869–871
  104. ↑ Chrysos (1992), 35
  105. ↑ Antonucci (1993), 11–13
  106. ↑ Obolensky (1994), 3
  107. ↑ Fergus Millar, A Greek Roman Empire: Power and Belief under Theodosius II (408-450). Sather Classical Lectures, Vol. 64. Berkeley: University of California Press, 2006. Pp. 279. ISBN 0-520-24703-5
  108. ↑ McDonnell/MacDonnell, Roman Manliness: Virtus and the Roman Republic
  109. ↑ Greek Language, Encyclopedia Britannica[1]
  110. ↑ Versteegh, Cornelis H. M., Greek Elements in Arabic Linguistic Thinking, E. J. Brill, 1977, Chapter 1.
  111. ↑ http://www.fordham.edu/halsall/eastasia/romchin1.html Chinese Accounts of Rome, Byzantium and the Middle East, c. 91 B.C.E. - 1643 C.E.], East Asian History Sourcebook, Internet History Sourcebooks Project, Paul Halsall editor, Fordham University, retrieved 20 Feb 2008
  112. ↑ Pirenne, Henri
    • Mediaeval Cities: Their Origins and the Rivival of Trade (Princeton, NJ, 1925). ISBN 0691007608
    • See also Mohammed and Charlemagne (London 1939) Dover Publications (2001). ISBN 0-486-42011-6.
  113. ↑ Angelov (2001), 1
  114. ↑ 114,0 114,1 Angelov (2001), 7-8

Šaltiniai

  • Anastos, Milton V. (1962). „The History of Byzantine Science. Report on the Dumbarton Oaks Symposium of 1961“. Dumbarton Oaks Papers. 16: 409–411. doi:10.2307/1291170. ISSN 0070-7546. Nuoroda tikrinta 2008-05-23.
  • Chrysos, Evangelos (1992). „Byzantine Diplomacy, AD 300–800: Means and End“. In Jonathan Shepard, Simon Franklin (red.). Byzantine Diplomacy: Papers from the Twenty-Fourth Spring Symposium of Byzantine Studies, Cambridge, March 1990 (Society for the Promotion of Byzant). Variorum. ISBN 0-860-78338-3.
  • Esler, Philip Francis (2000). „Constantine and the Empire“. The Early Christian World. Routledge. ISBN 0-415-33312-1.
  • Robins, Robert Henry (1993). The Byzantine Grammarians: Their Place in History. Walter de Gruyter. ISBN 3-110-13574-4.
  • Meyendorff, John (1982). The Byzantine Legacy in the Orthodox Church. St Vladimir's Seminary Press. ISBN 0-913-83690-7.
  • Neville, Leonora (2004). „Imperial Administration and Byzantine Political Culture“. Authority in Byzantine Provincial Society, 950–1100. Cambridge University Press. ISBN 0-521-83865-7.
  • Tatakes, Vasileios N. (2003). Byzantine Philosophy. Hackett Publishing. ISBN 0-872-20563-0. {{cite book}}: Nežinomas parametras |coauthors= ignoruotas (|author= suggested) (pagalba)
  • Troianos, Spyros (1997). „Byzantine Law“. History of Law. Ant.N. Sakkoulas Publishers. ISBN 9-602-32594-1. {{cite book}}: Nežinomas parametras |coauthors= ignoruotas (|author= suggested) (pagalba)


Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją.


Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Šablonas:Link FA Šablonas:Link FA

Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Bizantija&oldid=1594726"