Jeruzalės karalystė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Regnum Hierosolimitanum
Roiaume de Jherusalem
Jeruzalės karalystė
nebėra
Blank.png
1099 – 1291 Blank.png
Flag herbas
Vėliava Coat of arms
Location of Jeruzalės karalystė
Jeruzalės karalystė ir kitos kryžiuočių valstybės (įvairūs žalios spalvos atspalviai) Artimuosiuose Rytuose 1135 m.
Sostinė Jeruzalė(1099–1187 m.)
Tyras (1187–1191 m.)
Akra (1191–1229 m.)
Jeruzalė (1229–1244 m.)
Akra (1244–1291 m.)
Valdymo forma karalystė
Era Viduramžiai
 - Pirmasis kryžiaus žygis 1099
 - Antrasis kryžiaus žygis 1145
 - Jeruzalės apgultis 1187
 - Trečiasis kryžiaus žygis 1189
 - Ramlos sutaris 1191
 - Akros apgultis 1291 m.

Jeruzalės karalystė – krikščionių karalystė Levante, įkurta 1099 m., po Pirmojo kryžiaus žygio. Ji egzistavo beveik du šimtmečius (1099–1291 m.), kol mameliukai užėmė paskutinę jos valda Akrą.

Iš pradžių karalystė buvo tik per kryžiaus žygį užimtų miestų rinkinys. Galios viršūnėje karalystė užėmė dabartinę Izraelio ir Palestinos teritoriją. Ji tęsėsi nuo dabartinio Libano šiaurėje iki Sinajaus dykumos pietuose. Jai priklausė kai kurios dabartinės Jordanijos ir Sirijos sritys. Be to, buvo bandymų išplėsti karalystę į Fatimidų Egiptą. Jos karaliai turėjo tam tikrą autoritetą kitose kryžiuočių valstybėse: Tripolio grafystėje, Antiochijos kunigaikštystėje ir Edesos grafystėje.

Daug tradicijų ir institucijų kryžiuočiai su savimi atsivežė iš Vakarų Europos ir visąlaik buvo su ja artimi politiniai ir geneologiniai ryšiai. Tačiau tai buvo gana maža karalystė ir jai dažnai trūko karinės ir financinės paramos iš Europos. Jeruzalės karalystė turėjo glaudesnius santykius su kaimynine Armėnijos karalyste ir Bizantijos imperija, iš kurių perėmė rytietiškus bruožus, be to, karalystei darė įtaką anksčiau buvusios musulmoniškos institucijos. Socialiniu atžvigiu kryžiuočiai nebendraudavo su musulmonais ir Rytų krikščionimis, kuriuos jie valdė.

Iš pradžių Islamo pasaulis nekreipė dėmesio į karalystę, bet XII a. viduryje kaimyninės musulmonų valstybės susivienijo ir pradėjo atkariauti prarastą teritoriją. 1187 m. Saladinas užėmė pačią Jeruzalę ir XIII a. pradžioje karalystę sudarė tik siaura Viduržemio jūros pakrantės juosta, kurioje buvo tik keli miestai. Šiuo laikotarpiu valstybė kartais buvo vadinama „Akros karalyste“, o ją valdė Lusignano dinastija iš kryžiuočių Kipro karalystės. Sustiprėjo ryšiai su Tripoliu, Antiochija ir Armėnija. Karalystėje vis didesnę įtaką turėjo Italijos miestai-valstybės, tokie kaip Venecija ir Genuja bei Šventosios Romos imperatorių ambicijos. Tuo tarpu kaimynines teritorijas sujungė Ajubidų ir Mameliukų dinastijos, o karalystė visai prarado reikšmę regione, į kurį XIII a. vidury įsiveržė Chorezmšachai ir mongolai. Mameliukų sultonai Baibars ir al-Ashraf Khalil užėmė visas likusias kryžiuočių tvirtoves ir karalystė išnyko.