Pereiti prie turinio

Inocentas III

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Inocentas III
lot. Innocentius III
it. Papa Innocenzo III
176-asis Popiežius
Gimimo vardas it. Lotario dei Conti di Segni
Gimė 1161 m. vasario 22 d.
Gavinjanas, Italija
Mirė 1216 m. liepos 16 d. (55 metai)
Palaidotas (-a) Laterano bazilika, Roma
Tautybė italas
Inocento III herbas
Inocento III herbas
176-asis Popiežius
Išrinktas 1198 m. sausio 8 d.
Baigė 1216 m. liepos 16 d.
Pirmtakas Celestinas III
Įpėdinis Honorijus III
Vikiteka Inocentas III

Inocentas III (lot. Innocentius III, tikrasis vardas Giovanni Lotario dei Conti di Segni, 1160 m. ar 1161 m. Gavinjanas1216 m. liepos 16 d. Perudža, 1891 m. palaikai perkelti į Laterano katedrą) – kanonistas teoretikas, Romos katalikų bažnyčios popiežius nuo 1198 m. sausio 8 d. iki mirties.

Gimė Gavinjano (it. Gavignano) pilyje tarp Romos ir Ananjio (it. Anagni), tėvas Segnio ir Klarikos kunigaikštis Trasimondas Kontis. Jo giminaitis buvo popiežius Klemensas III.

Mokėsi Šv. Andriejaus vienuolyne. 1178-1187 m. Sorbonos universitete (Paryžiuje) ir Bolonijoje studijavo teologiją ir kanonų teisę. 1187 m. įšventintas subdiakonu. Nuo 1189 m. Santi Sergio e Bacco kardinolas diakonas. Buvo laikomas vienu geriausių savo laikmečio Bažnyčios teisininkų. Einant kardinolo diakono pareigas sukurti darbai tapo teoriniais pagrindais vėlesniam jo Pontifikatui. Mąstė apie Apaštalo Petro įpėdinių vietą, apibrėžė jų santykį su pasaulietine valdžia, su imperatoriais. Titulą Vicarius Beati Petri pakeitė į Vicarius Christi (kaip ir dabar vad. lot. Annuario Pontificio). Inocentui šv. Petras buvo „kolega“, abu jie suvokė esantys Dievo sūnaus vietininkai. Inocentas nustatė, kaip bus naudojama mitra bei tiara. Mitra (aukščiausiojo šventiko simbolis) – signum pontificii – buvo palikta liturgijai. Tiara (signum imperii) turėjo rodyti visa apimančią aukščiausią valdžią (plenitudo potestatis) nebažnytinėje aplinkoje[1].

Popiežiumi tapęs 1198 m., būdamas jauniausias kardinolas. Tęsė Grigaliaus VII teokratinę politiką. Panaikino Romos autonomiją ir įvedė popiežiaus valdžią. Skatino Velfų ir Štaufenų kovą dėl Šventosios Romos imperijos imperatoriaus sosto. Pasinaudodamas jų tarpusavio nesutarimais išplėtė popiežiaus valdas iki Adrijos jūros. 1202 m. Dekretu Venerabilem nustatė, kad imperatorių vainikuoja popiežius.

Jam valdant popiežiaus valdžia pasiekė didžiausios galybės. Daugelis karalių, tarp jų Anglijos, Portugalijos, Švedijos, Lenkijos pripažino save popiežiaus vasalais. Prisiėmė titulą Kristaus vietininkas (vicarius Christi), kurį iki šiol turi popiežiai. Įvedė Bažnyčios mokesčių ir administravimo reglamentą. Stiprino vyskupų autoritetą, reformavo esamus ir rėmė naujai steigiamus dominikonų, trinitorių ir kitų vienuolynus.

1202 m. sankcionavo, o 1204 m. patvirtino Livonijos ordino įkūrimą. 1202-1204 m. surengė Ketvirtąjį kryžiaus žygį. 1215 m. organizavo kryžiaus žygį į Prūsiją.

Inocento III kapas Laterano bazilikoje

Kovojo su erezijomis, persekiojo katarus, albigiečius, 1209 m. prieš juos paskelbė kryžiaus žygį.

1215 m. Laterano IV susirinkime patvirtino inkviziciją. Priėmė apie 70 ediktų dėl Bažnyčios reorganizavimo, dogmų, moralės. Dalis jų galioja iki šiol. Inocentas III paskelbė dogmą apie Pragarų (Limbo) egzistavimą. Pragarai – tai pomirtinė vieta ar būvis, į kurį patenka nuo Dievo malonės (neįmanomos be Bažnyčios tarpininkavimo) atskirtų, tačiau nuodėmių neslegiamų žmonių sielos – visų pirma nekrikštytų kūdikių.

Būdamas kardinolu diakonu parašė svarbiausius teologinius veikalus – „Apie žmogaus menkumą“ (De miseria humanae conditionis), „Apie keturių dalių požiūrį į santuoką“ (De quadripartita specie nuptiarum), „Apie Mišių slėpinius“ (De missarum mysticis), parašė dekretalijų ir 1209–1210 m. sudarė jų rinkinį Compilatio Tertia.[2]

Romos katalikų bažnyčios vadovai
Pirmtakas
Popiežius
Celestinas III
Popiežius
Inocentas III

1198-1216
Įpėdinis
Popiežius
Honorijus III

Taip pat skaitykite

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. Tikrasis imperatorius yra popiežius Archyvuota kopija 2015-09-27 iš Wayback Machine projekto. (Horst Furhmann, „Prizmė“)
  2. Valdas KužulisInocentas III. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VIII (Imhof-Junusas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 145 psl.