Eufratas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Eufratas
Eufratas netoli Rakos (Sirija)
Eufratas netoli Rakos (Sirija)
Ilgis 2800 km
Baseino plotas 765 831 km²
Vidutinis debitas 818 m³/s
Ištakos Rytų Turkija
Karasu ir Muratas
Žiotys Šat al Arabas
Šalys Turkijos vėliava Turkija
Sirijos vėliava Sirija
Irako vėliava Irakas
Tigro ir Eufrato baseinas

Eufratas (gr. Ευφράτης = Euphrates, arab. الفرات = Al-Furat, turk. Fırat) – upė Artimuosiuose Rytuose, kartu su Tigru apibrėžianti Mesopotamijos teritoriją.

Vardo kilmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vardas Eufratas tikriausiai kilo iš Senovės persų kalbos žodžio Ufrātu. Vis dėlto dėl indoeuropietiškos vardo etimologijos kyla abejonių, nes šumerų ir akadų kalba Eufrato vardai yra Buranun ir Pu-rat-tu. Buranun pavadinimo egzistavimą liudija įrašai susiję su valdovu Gudėja (XXII a. pr. m. e.). Vadinasi, tikėtina, kad senovės persų vardas atsirado remiantis populiaria etimologija pagrįsta iranėnišku upės vardu.

Pasak Tamazo Gamkrelidzės ir Viačeslavo Ivanovo, upėvardis galėjo kilti iš šumerų prokalbės žodžio *burudu, reiškiančio „varį“ (šumerų k. urudu – „varis“). Upe, pradėjus plėtoti metalurgiją, galėjo būti gabenama vario rūda.[1]

Eufrato vaga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Valtis Šat al Arabe

Upė yra apytikriai 2780 kilometrų ilgio. Ją sudaro dvi susiliejusios upės – Karasu (vakarų Eufratas), kuri prasideda rytų Turkijos aukštumose Erzurumo šiaurėje, ir Murato (rytų Eufratas), kuris prasideda Ararato pietvakariuose, į šiaurę nuo Vano ežero. Eufratas aukštupyje teka stačiais kanjonais ir siaurais tarpekliais, suka į pietryčius per Siriją ir Iraką. Chabūras ir Balichas įteka į Eufratą rytų Sirijoje. Toliau į Eufratą nebeįteka jokie didesni intakai. Basros šiaurėje, pietų Irake upė susilieja su Tigru suformuodama Šat al Arabą, kuris įteka į Persijos įlanką.

Upė anksčiau išsiskirdavo į daugybę kanalų Basaroje, taip suformuodama didelį pelkyną, bet pelkes 10-tame dešimtmetyje smarkiai nusausino Sadamo Huseino vyriausybė, kuri tokiu būdu siekė sutramdyti maištingą pelkių arabų teritoriją. Po Irako karo nusausinimo įstatymas panaikintas, bet nusausinimo pasekmės dar ilgai bus pastebimos.

Laivyba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Eufratu plaukioja tik labai sekliam gyliui pritaikytos valtelės, kurios toliausiai gali pasiekti tik Irako miestą Hitą, esantį už 1930 kilometrų prieš srovę ir kuris yra tik 53 metrai virš jūros lygio. Aukščiau Hito seklumos ir slenksčiai daro upę netinkamą navigacijai. Sniego tirpimas šiaurrytiniuose Turkijos kalnuose sukelia kasmetinius potvynius, kuriuos šiuo metu aukštupyje iš dalies sušvelnina užtvankos ir vandens rezervuarai. 885 kilometrų kanalas Eufratą nukreipia į Tigrą, tokiu būdu sukuriamas patogesnis praėjimas upe plaukiojančioms baržoms.

Reikšmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Eufrato vanduo gausiai naudojamas drėkinimui, taip pat – energetinėms reikmėms,[2] žvejybai. Eufrato pakrantėse kūrėsi Mesopotamijos civilizacija: šumerų, Babilonijos, Asirijos miestai (tarp jų – pats Babilonas). Dabar didžiausi miestai prie Eufrato (nuo Murato ir Karasu santakos ties Kebanu): Biredžikas (Turkija), Džarabulas, Saura, Raka, Deir ez Zoras, Mejadinas, Abu Kamalis (Sirija), Kajimas, Ramadis, Hitas, Faludža, Hila, Musajibas, Divanija, Kerbela, Kufa, Samava, Nasirija (Irakas).

Eufratas Biblijoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Eufratas yra viena iš keturių upių, kurios ištekėjo iš Edeno sodo remiantis Pradžios knyga, 2:14. Ji yra ketvirtoji upė po Pišono, Gihono, ir Tigro. Upė taip pat pažymima kaip viena iš pažadėtosios žemės ribų, kurią Dievas pažadėjo Abraomui ir jo palikuonims.

Apreiškimo knygoje pranašaujama, kad „netolimoje ateityje Potamos Eufratas išdžius pasiruošiant Armagedono kovai“.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Gamkrelidze, Thomas; V. Ivanov, Vjaceslav (1995), Indo-European and the Indo-Europeans: A Reconstruction and Historical Analysis of a Proto-Language and Proto-Culture, Walter de Gruyter, p. 616.
  2. Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. Москва: Советская энциклопедия, 1983, 144 psl.