Justinianas I

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Justinianas I
Bizantijos imperatorius
Meister von San Vitale in Ravenna.jpg
Justinianų dinastija
Gimė 483 m.
Mirė 565 m.
Tėvas Savatijus
Motina Vigilantija
Sutuoktinis (-ė) Feodora
Bizantijos imperatorius
Valdė 527 m. - 565 m. (~38 metai)
Pirmtakas Justinas I
Įpėdinis Justinas II
Commons-logo.svg Vikiteka Justinianas IVikiteka
Šv. Justinianas, vaizduojamas Šv.Savos katedros kriptoje, kartu su kitais serbų stačiatikių šventaisiais

Justinianas (taip pat Justinianas I ir Justinianas I Didysis; lot.: Flavius Petrus Sabbatius Justinianus, graik.: Φλάβιος Πέτρος Σαββάτιος Ιουστινιανός; 482 m. gegužės 11 d. Tauresiume – 565 m. lapkričio 14 d. Konstantinopolyje) – Rytų Romos imperijos imperatorius, valdęs nuo 527 m. iki savo mirties 565 m.

Vienaz žymiausių vėlyvosios Antikos valdovų. Dažnai laikomas žymiausiu Bizantijos imperijos imperatoriumi arba paskutiniu didžiu Romos imperatoriumi. Jo ilgas valdymo laikotarpis ženklina pereinamąjį laikotarpį tarp antikinės Romos imperijos ir viduramžių Bizantijos imperijos. Jam valdant įvyko keli su Antikos pabaiga siejami įvykiai - 529 m. buvo uždaryta neoplatonistų filosofų mokykla Atėnuose, o 542 m.faktiškai panaikinta Senovės Romos konsulų pareigybė.

Justinianas buvo paskutinis imperatorius, kuris bandė atkurti vienybę ir Romos imperijos universalųjį statusą. Tai paskatino jį imtis ekspansinių karų Italijoje ir Afrikoje prieš ostgotus ir vandalus, prisijungti didelę dalį 476 m. žlugusios Vakarų Romos imperijos, kuri buvo patekusi į germanų rankas. Tuo pačiu metu Justinianui Rytuose teko sunkios ir permainingos kovos su persų Sasanidų imperija. Šalia karinių žygių Justinianas ėmėsi imperijos valdymo reorganizavimo ir didelio masto romėnų teisės kodifikacijos (Codex Justinianus).[1] Pats būdamas labai dievobaimingu daug dėmesio skyrė bažnytiniams reikalams, krikščionybės įtvirtinimui imperijoje. Šalia siekio atkurti universaliąją Romos imperiją jis bandė suvienyti ir krikščionis į universaliąją Bažnyčią. Aktyviai kovojo su religiniais disidentais, kartais prievarta, kartais dialogu, ypač su monofizitais, nors tai jam ne visada sekėsi. Stačiatikių bažnyčia jį laiko šventuoju Justinianu Imperatoriumi.[2]

Imperatoriaus figūra valdant Justinianui imta sakralizuoti. Taip buvo sunaikinti paskutiniai principato sukurtos fikcijos, esą imperatorius tesąs tik primus inter pares, likučiai.

Prisidėjo prie Bizantijos meno suklestėjimo, iniciavo daugelio statinių, tarp jų Šv.Sofijos bazilikos Konstantinopolyje, statybas.

Kuklios kilmės jaunuolis daug pasiekė savo dėdės imperatoriaus Justino I dėka. Justinianas tapo artimu Justino I patarėju ir sosto paveldėtoju. Imperatoriaus valdžios perėmimas nebuvo visiškai sklandus, jam teko išgyventi Nikos maištą, tačiau Justiniamui pavyko įsitvirtinti soste ir imtis aktyvios užkariaujamosios politikos, ambicingo, bet tik iš dalies pavykusio renovatio imperii ar "imperijos atkūrimo" plano.[3] Dėl bandymo atkurti imperiją XX a. vidurio bibliografijoje Justinianas kartais vadinamas "paskutiniu romėnu".[4]

Justiniano valdymą galima padalinti į du periodus. Nuo 527 m. iki 540 m. jį lydėjo sėkmė, pergalės buvo realios greitos ir turinčios didelį poveikį. Antrasis jo valdymo laikotarpis buvo komplikuotesnis. Imperijos sienos buvo puolamos, o naujieji užkariavimai, ypač Italijoje, pakibo ant plauko. Visgi visuose frontuose pavyko ištaisyti padėtį ir Justiniamo mirties metu Rytų Romos imperija buvo pasiekusi savo didžiausią teritorinį išsiplėtimą.

Svarbiausias to laikotarpio šaltinis apie Justiniano valdymo laikotarpį yra istoriko Prokopijaus iš Cezarėjos, kuris giežtai kritikavo imperatoriaus politiką, darbai.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bizantijos imperija 550 m. Justiniano I užkariautos žemės (pažymėtos žalia spalva)

Justinianas I gimė apie 482 m. Tauresiume[5] (dabartinis Taoras Zelenikovo savivaldybėje, Šiaurės Makedonijoje), nedidelėje Rytų Romos imperijos provincijos Dardanijos gyvenvietėje, greičiausiai ilyrų[6][7][8] ar trakų[9][10][11] kilmės valstiečio Sabbatius šeimoje, kurioje vyravo lotynų kalba ir kultūra[12]. Prokopijus iš Cezarėjos prikiša imperatoriui, kad jis kalbėjęs prasta graikų kalba, nors Justinianas buvo apsiskaitęs ir išsilavinęs.

Justiniano motina Vigilantia buvo karvedžio Justino, kuris nuo maždaug 470 m. sėkimingai kilo karjeros laiptais imperatoriaus Leono I, vėliau Zenono ir Anastasijaus kariuomenėje, sesuo. Bevaikis Justiniano dėdė jį pasiėmė į Konstantinopolį, kur jam buvo užtikrintas geras išsilavinimas. Justinui I tapus imperatoriumi 518 m. liepos 1 d. Justinianas tapo jo artimu patarėju. 520 m. Justinas sūnėną įsisūnijo (iš čia vardas Justinianus). Justinianas tapo palaikė Justino siekį atkurti santykius su Romos popiežiumi, kurie buvo pašliję valdant Anastasijui.[13] 525 m. Justinianas gavo cezario titulą ir taip tapo oficialiu paveldėtoju. 527 m. balandžio 4 d. Justinianas tapo koimperatoriumi su augusto titulu. Jo žmona, buvusi aktorė Teodora, taip pat karūnuota auguste. Po Justino I mirties tapo vienvaldžiu imperatoriumi.[1]

Nuo 524 ar 525 m. Justinianas buvo susituokęs su Teodora, kuri buvo kilusi ne iš kilmingos šeimos ir pasak kai kurių šaltinių darė didelę įtaką Justinianui. Vaikų Justinianas su Teodora neturėjo (mažiausiai vienas vaikas mirė iškart po gimimo). Justinianas turėjo daug sūnėnų; iš jų žymiausias buvo Germanas (Germanus), kuris buvo talentingas karvedys ir svarbus Justiniano patikėtinis.

Mirė 565 m. Konstantinopolyje, kur praleido beveik visą savo valdymo laikotarpį. Po imperatoriaus mirties, kuris nebuvo paskyręs koimperatoriaus, grėsė kova tarp jo dviejų sūnėnų, kurių abiejų vardas buvo Justinas: generolo Justino, kuris buvo prieš tai minėto Germano sūnus ir dvaro vadovo, vėlesniojo imperatoriaus Justino II. Laimėjo pastarasis, kuris savo varžovą greitai po sosto užėmimo nužudė.

Pasak įvykio liudininko Niketas Choniates Justiniano kapas Apaštalų bažnyčioje 1204 m. buvo išplėštas kryžiuočių. Imperatoriaus palaikai esą buvo neįprastai gerai išsilaikę.

Užsienio politika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Karai su Persija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Justinianui I užėmus sostą tebevyko karas su Persija prie Eufrato upės. Persijos karaliui Kavadui I 531 m. rugsėjį mirus, buvo sudarytos paliaubos. Su Kavado I įpėdiniu Chosrovu I 532 m. pavyko sudaryti Amžinąją taiką[14], kuri leido nukreipti dėmesį į Vakarus.

Kai 532 m. sudaryta "Amžinoji taika" su Persija sužlugo praėjus tik 7 metams Justinianas I tęsė Persijos karą, kurio sėkmė buvo permaininga.[13]

Karai su germanais[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagal imperijos atkūrimo planą Justinianui pavyko užkariauti dalį žlugusios Vakarų Romos imperijos teritorijos. 533-534 m. jo generolas Belisarijus užkariavo Vandalų karalystę Šiaurės Afrikoje. 535-552 m. Belisarius, Narsesas ir kiti generolai sutriuškino Ostrogotų karalystę, užimdami Dalmatiją, Siciliją, Italiją ir Romą, po to kai šias teritorijas daugiau nei pusę amžiaus valdė ostrogotai. Prefektas Liberijus užkariavo Iberijos pusiasalio pietinę dalį, kur buvo įkurta Spanijos provincija. Šiomis kampanijomis imperija atkūrė vakarinės Viduržemio jūros dalis kontrolę, o tai imperijos metines pajamas padidino daugiau nei milijonu solidų.[15] Atkariauti Galijos ir šiaurės vakarų Ispanijos nepavyko dėl įnirtingo naujųjų germanų valdovų priešinimosi.

Justiniano valdymo metu buvo užkariauti zanai, gyvenę rytinėje Juodosios jūros pakrantėje, teritorija, kuri niekada iki tol nebuvo valdyta romėnų.[16]

Vidaus politika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

529 m. kilus Nikos maištui vos išsilaikė soste, maištininkams buvo pavykę užimti didžiąją sostinės dalį. Imperatorius ir jo dvaras jau buvo susiruošę bėgti iš miesto, tačiau Justiniano žmonos Teodoros raginimu paskutinėmis jėgomis maištininkai buvo užpulti ir sumušti, apie 30 000 jų nužudyti.[17]

Justiniano epochos klestėjimui didelį smūgį sudavė maro epidemija, nusiaubusi Rytų Romos imperiją ir visą Viduržemio jūros regioną. Justinianas stiprino imperiją iš vidaus, centralizavo, paprastino valdymą, plėtė valdymo aparatą. Augo prekyba, buvo sukurtos naujos pramonės šakos, šilko gamyba.

535 m. buvo sudarytas vadinamasis Justiniano kodeksas Corpus iuris civilis, romėnų teisės kompiliacija, kuri iki šiol laikoma civilinės teisės pagrindu.

Stambius statybos projektus vainikavo Sofijos bazilika Konstantinopolyje. Globojant imperatoriui suklestėjo kultūra, iškilo daug žymių istorikų ir rašytojų. Jo laikais suklestėjo Bizantijos kultūra, o jo statybų programa paliko tokius šedevrus kaip Šv. Sofijos bažnyčia (Hagia Sophia), kuri daugybę šimtmečių buvo Rytų ortodoksų bažnyčios centras.

Justinianas siekė padidinti Bažnyčios autoritetą ir kovoti su jos skilimu. Justinianas I uždraudė pagonims, eretikams ir samaritiečiams skleisti savo pažiūras ir uždarė garsiąją Platono Akademiją Atėnuose.[1] Justinianas I persekiojo samaritiečius, montanistus, manichėjus, ofitus ir kitus, kurie priešinosi atverčiami į krikščionybę. Jo valdymas gali būti laikomas ilgos pagonybės ir krikščionybės kovos pabaiga.[13]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 1,2 Justinian I. In: Britannica ENCYCLOPEDIA OF WORLD RELIGIONS, 2006. P.624. ISBN 978-1-59339-491-2
  2. St. Justinian the Emperor. Orthodox Church in America. Nuoroda tikrinta 2017-11-25. 
  3. J. F. Haldon, Byzantium in the seventh century (Cambridge, 2003), 17–19.
  4. Pvz., George Philip Baker (Justinian, New York 1938) arba Outline of Great Books series (Justinian the Great)
  5. Britannica Concise Encyclopedia, Encyclopædia Britannica, Inc., 2008, ISBN 1593394926, p. 1007.
  6. Michael Maas, The Cambridge Companion to the Age of Justinian, Cambridge University Press, 2005, ISBN 978-1139826877.
  7. Treadgold, Warren T. (1997). A history of the Byzantine state and society. Stanford University Press. p. 246. ISBN 978-0-8047-2630-6. Tikrinta 2010-10-12.
  8. John W. Barker, Justinian and the later Roman Empire, University of Wisconsin Press, 1966, p. 75, ISBN 978-0-299-03944-8. Tikrinta 2011-11-28.
  9. Robert Browning, Justinian and Theodora, Gorgias Press, 2003, ISBN 978-1593330538.
  10. Shifting Genres in Late Antiquity, Hugh Elton, Geoffrey Greatrex, Ashgate Publishing, Ltd., 2015, ISBN 1472443500, p. 259.
  11. Pannonia and Upper Moesia: A History of the Middle Danube Provinces of the Roman Empire, András Mócsy, Routledge, 2014, ISBN 1317754255, p. 350.
  12. The Inheritance of Rome, Chris Wickham, Penguin Books Ltd. 2009, ISBN 978-0-670-02098-0 (p. 90)
  13. 13,0 13,1 13,2 J.A.S. Evans. Justinian I. In: Thomas Carson, Joann Cerrito (eds.). The New Catholic Encyclopedia, Second Edition. Vol.8. Thomson/Gale, 2003. P. 95. ISBN 0-7876-4004-2
  14. Joan Mervyn Hussey. Justinian I, in britannica.com
  15. "History 303: Finances under Justinian". Tulane.edu. Suarchyvuota 2008-03-09 originalo versija. Tikrinta 2012-11-14.
  16. Evans, J. A. S., The Age of Justinian: the circumstances of imperial power. P. 93–94
  17. Manfredas Volodka. Justinianas I Didysis. vle.lt
Justinianas I
Gimė: 482/483 Mirė: 565 lapkričio 13 / lapkričio 14
Karališkieji titulai
Prieš tai:
Justinas I
Bizantijos imperatorius
527–565
Kartu su Justinu I (527)
Po to:
Justinas II