Konstantinas I

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Konstantinas Didysis)
Jump to navigation Jump to search
Konstantinas I
Romos imperatorius
Constantine Chiaramonti Inv1749.jpg
Konstantino dinastija
Gimė 272 m. vasario 17 d.
Nisas, dab. Nišas, Serbija
Mirė 337 m. gegužės 22 d. (65 metai)
Tėvas Konstancijus I Chloras
Motina Elena Augusta
Sutuoktinis (-ė) Minerva, Fausta
Vaikai Konstantinas II, Konstancijus II
SPQRomani.svg
Romos imperatorius
Valdė 324-337 m.
Pirmtakas Konstancijus Chloras, Licinijus
Įpėdinis Konstantinas II
Commons-logo.svg Vikiteka Konstantinas IVikiteka

Konstantinas I (kitaip Konstantinas Didysis, lot. Constantinus I Magnus; Flavius Valerius Aurelius Constantinus; g. 272 m. vasario 27 d. Naise – m. 337 m. gegužės 22 d.) – Romos imperijos imperatorius. 306 m. Britanijos legionų paskelbtas 34-uoju imperatoriumi valdė iki mirties 337 m. Viena žymiausių IV a. asmenybių.

Vykdė karines, politines, religines ir ekonomines reformas, kurios leido sustiprinti susilpnėjusią Romos imperiją. 311312 m. per Keturių augustų kovą, dėl valdžios Licinijus ir Konstantinas I sumušė kitus du augustus Maksencijų ir Maksimianą; jų ir Galerijaus šeimos buvo išžudytos.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Romos imperija valdant Konstantinui I
Konstantino biustas, rastas Jorke.

Flavijus Valerijus Konstantinas gimė Naise (Nišas, Serbija) vasario 27 d.[1] apie 272 m.[2] Jo tėvas Konstancijus I Chloras buvo ilyras,[3][4] kilęs iš Dardanijos provincijos.[5] Konstantinas tikriausiai mažai laiko praleisdavo su tėvu, kuris buvo Aureliano asmens sargybinis. Diokletianas suteikė jam Dalmatijos gubernatoriaus postą 284 ar 285 m. Jo motina buvo žemos kilmės graikė Elena iš Elenopolio Bitinijoje.[6] Nežinomas jos statusas: ji buvo Konstancijaus žmona ar sugulovė.[7]

285 m. Diokletianas paskyrė Maksimianą koimperatoriumi. 288 m. šis paskyrė Konstancijų pretorių prefektu Galijoje. Jis paliko Eleną ir vedė Maksimiano podukrą Teodorą 288 ar 289 m.[8] Diokletianas įkūrė Tetrarchijos sistemą, kai paskyrė Konstancijų ir Galerijų jaunesniaisiais imperatoriais (cezariais). Kovo 1 d. Konstancijus buvo išsiųstas į Galiją numalšinti Karausijaus ir Elekto sukilimo.[9] Konstantinas apsigyveno Diokletiano rūmuose kaip numatomas tėvo įpėdinis.[10]

Diokletiano pavedimu Konstantinas kovėsi su barbarais prie Dunojaus 296 m., su persais Sirijoje 297 m. Vadovaujant Galerijui kariavo Mesopotamijoje 298299 m.[11] Jis tapo aukščiausio rango tribūnu 305 m. pabaigoje.[12]

303 m. pavasarį grįžęs į Nikomediją Konstantinas pamatė, kad Diokletianas pradėjo didžiausią krikščionių persekiojimą Romos imperijos istorijoje.[13] Vasario 23 d. Diokletianas liepė sugriauti Nikomedijos bažnyčią, sudeginti raštus ir paimti iždą. Po to buvo siaubiamos kitos bažnyčios, krikščionys buvo šalinami iš pareigybių, o kunigai buvo įkalinami. Nėra įrodymų, kad Konstantinas prisidėjo prie persekiojimų,[14] tačiau jis taip pat aktyviai negynė krikščionių.[15]

305 m. gegužės 1 d. Diokletianas ir Maksimianas atsistatydino.[16] Konstancijus ir Galerijus tapo augustais, bet jų cezariais tapo Severas ir Maksiminas Daja. Maksencijus ir Konstantinas buvo ignoruoti.[17] Jo gyvybei Galerijaus rūmuose iškilo pavojus, bet tėvas paprašė atsiųsti sūnų į Britaniją padėti kariauti. Gavęs leidimą Konstantinas greitai išvyko iš rūmų ir sutiko tėvą Bononijoje prieš prasidedant vasarai.[18] Konstancijaus I Chloras mirė Eborake 306 m. liepos 25 d. po metus trūkusios kampanijos prieš piktus Britanijoje. Alemanų karalius Chrokas paskelbė Konstantiną augustu. Galija ir Britanija pripažino jo valdžią,[19] o Ispanija, Konstancijaus valdyta tik metus, nepripažino. Konstantinas pranešė Galerijui, kad priėmė augusto titulą. Jis teigė, kad armija jį privertė. Galerijus supyko, bet jo patarėjai įtikino jį priimti kompromisą, kad būtų išvengta pilietinio karo. Konstantinui buvo suteiktas cezario titulas, o augusto - Severui. Konstantinas su tuo sutiko, nes tai suteikė jo valdžiai teisėtumo.

Konstantino portretas ant monetos.

Konstantinas iš pradžių tęsė tėvo darbus Britanijoje, bet 306–307 m. žiemą frankai įsiveržė į Galiją.[20] Jis nugalėjo barbarus ir apsistojo Treveroro Augustoje. Jis sustiprino miesto sienas, pradėjo greta statyti rūmus.

306 m. spalio 28 d. Maksencijus, pavydėdamas Konstantinui, pasiskelbė imperatoriumi. Galerijus jo nepripažino, bet nenuvertė. Severas buvo pasiųstas sutramdyti Maksencijų, bet jo armija, kuriai anksčiau vadovavo Maksimianas, perėjo į priešo pusę ir įkalino Severą. 307 m. pabaigoje Maksimianas grįžo į politiką, nuvyko į Galiją pas Konstantiną, pasiūlė vesti dukrą Faustą ir augusto titulą. Mainais Konstantinas turėjo paremti Maksencijaus sukilimą. Konstantinas vedė Faustą ir politiškai pripažino Maksencijų, bet jis nesiuntė karių į Italiją. Jis kovėsu su piktais (307 m.), brukterais (308 m.), frankais (310 m.), o taikos metu rėmė ekonomiką ir menus.

308 m. lapkričio 11 d. Galerijus Karnunte sušaukė tarybą, kurią sudarė Diokletianas, Galerijus ir Maksimianas. Konstantinas buvo nužemintas iki cezario, Maksimianas atsistatydino, Licinijus tapo Vakarų augustu. Konstantinas neatsisakė augusto titulo, o Maksiminas Daja pyko, kad Licinijus buvo paaukštintas vietoj jo. Galerijus nusileido ir abu pradėjo vadinti augustais 310 m.[21]

310 m. Konstantinas pasiuntė Maksimianą į Pietų Galiją, o pats kariavo su frankais. Jis paskelbė, kad Konstantinas miręs ir bandė užimti sostą, bet armija liko ištikima Konstantinui. Pagautas Maksimianas pasikorė liepos mėn.[22] Liepos 25 d. nežinomas oratorius atskleidė Konstantino giminystės ryšį su gerbiamu imperatoriumi Klaudijumi II. Buvo pabrėžta, kad Konstantino valdymas remiasi prigimtine teise, o ne kitų imperatorių pripažinimu.

310 m. viduryje Galerijus susirgo, paskelbė ediktą, toleruojantį krikščionybę,[23] ir mirė. Maksiminas užėmė Mažąją Aziją, o Maksencijus ruošėsi karui su Konstantinu.[24] Dėl didelių mokesčių ir suprastėjusios prekybos kilo riaušės Romoje ir Kartaginoje.[25] Domicijus Aleksandras Afrikoje pasiskelbė imperatoriumi,[26] bet buvo nužudytas. 311 m. Maksencijus paskelbė karą Konstantinui,[27] kuris sudarė sąjungą su Licinijumi ir pasiūlė seserį Konstanciją į žmonas. Maksiminas sudarė sąjungą su Maksencijumi. 312 m. pavasarį Konstantinas su 40 tūkst. karių[28] perėjo Alpes ir prie Taurinoro Augustos susidūrė su Maksencijaus kavalerija. Konstantinas laimėjo mūšį[29] ir dauguma Šiaurės Italijos miestų perėjo į jo pusę po trumpos kovos. Maksencijus pasitiko Konstantiną prie Romos su dvigubai didesne armija. Prieš mūšį Konstantinas nusprendė armijos simboliu pasirinkti graikiškas raides Χ ir Ρ, pirmas dvi Kristaus (ΧΡΙΣΤΟΣ) raides, kurios sudarė simbolį ☧[30] . Konstantinas greitai laimėjo Milvijo tilto mūšį[31] , o Maksencijus nuskendo bėgdamas.[32]

312 m. spalio 29 d. Konstantinas įžengė į Romą.[33] Maksencijaus kūnas buvo išgriebtas iš Tibro, jo galva buvo nukirsta ir nešiojama gatvėse, kad visi matytų.[34] Po to galva buvo nusiųsta į Kartaginą ir miestas pasidavė Konstantinui.[35] Jis neaukojo Jupiteriui, bet pažadėjo Senatui grąžinti privilegijas ir nekeršijo Maksencijaus remėjams. Pats Maksencijus buvo paskelbtas tironu, o jo įsakymai negaliojančiais. Jo pastatyti pastatai buvo dedikuoti Konstantinui arba senieji buvo pertvarkyti (pvz.: Circus Maximus), kad būtų didesni už Maksencijaus. Konstatinas išformavo pretorių sargybą.

Licinijus ir Konstantinas I pasidalijo Romos imperiją: Licinijus 312 m. tapo Rytų Romos imperijos, Konstantinas I – Vakarų Romos imperijos valdovu.

313 m. Licinijus ir Konstantinas I susitiko ir paskelbė Milano ediktą, kuriuo oficialiai uždraudė persekioti krikščionis,[36] jiems suteikė tokias pat teises kaip ir senosioms religijoms. Susitikimas nutrūko, nes Maksiminas įsiveržė į Licinijaus teritoriją. Licinijus nugalėjo ir netrukus Maksiminas mirė Tarse. Abu likę imperatoriai greitai susipyko ir 314 ar 316 m. Cibalių mūšyje Konstantinas nugalėjo Licinijų. Po Mardijos mūšio 317 m. Konstantino sūnūs Krispas ir Konstantinas II bei Licinijaus sūnus Licinianas tapo cezariais.[37] Konstatinas gavo Panoniją ir apsistojęs Sirmijuje kariavo su gotais ir sarmatais 322-323 m.

Konstantinas I ne tik nustojo persekiojęs krikščionis, bet faktiškai pavertė krikščionybę valstybine religija. Tai nepatiko Licinijui, kuris nebuvo toks atviras krikščionybei ir Bažnyčioje įžvelgė Konstantino remėją. Konfliktas tarp dviejų imperatorių baigėsi pilietiniu karu 324 m. Konstantinas, padedamas frankų nugalėjo didesnę Licinijaus armiją, kurią rėmė gotai, Andrianapolio mūšyje. Licinijus persikėlė per Bosforą ir paskyrė Martinianą Vakarų augustu. Konstantinas taip pat laimėjo Helesponto mūšį liepą ir Chrysopolio mūšį rugsėjo 18 d.[38] Licinijus ir Martinianas pasidavė Nikomedijoje, kai buvo pažadėta, kad jie nebus nužudyti. Konstantinas tapo visos Romos imperijos valdovu. Licinijus buvo pasiųstas į Tesalonikus, o Martinianas į Kapadokiją, bet 325 m. Konstantinas apkaltino Licinijų rengiant sąmokslą ir abu pakorė. Licinijaus sūnus buvo nužudytas 326 m.[39]

Konstantino krikštas kaip jį įsivaizdavo Rafaelio mokiniai.

326 m. tarp gegužės 15 ir birželio 17 d. Konstantinas suėmė ir nunuodijo savo vyriausiąjį sūnų Krispą.[40] Liepą jis nužudė savo antrąją žmoną Faustą, Krispo pamotę, perkaitinant pirtį.[40] Jų vardai buvo ištrimti iš oficialių dokumentų ir monumentų. Šaltiniai, bandantys paaiškinti šiuos įvykius yra nepatikimi. Vėliau atsirado mitas, teigiantys, kad Krispas ir Fausta buvo meilužiai.[40]

328 m. buvo baigtas tiltas per Dunojų. Konstantinas ketino juo pasinaudoti vėl užimant Dakiją, apleistą Aureliano laikais. 332 m. žiemą jis vėl kovojo su sarmatais ir gotais. Dėl prasto oro ir bado mirė apie 100 tūkst. gotų, kol jie pasidavė. 334 m. sarmatų liaudis nuvertė savo vadus. Konstantinas juos nugalėjo ir išplėtė savo valdžią į jų žemes. Dalis sarmatų buvo apgyvendinti kaip valstiečiai Ilyrijoje, kiti buvo priimti į armiją. 336 m. Konstantinas pasivadino Dacicus maximus.[41]

Konstantinas I smarkiai susirgo po Vėlykų pasninko 337 m.[42] Jis apsikrikštijo ir mirė užmiesčio viloje, vadinamoje Achyronu, tų metų gegužės 22 d.[43] Po mirties jo garbei Bizantijos sostinė Bizantijus buvo pavadinta Konstantinopoliu.

Valdymo reikšmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Konstantinas krikščionių istorikų buvo vadinamas Didžiuoju. Taip jis vadintas ir dėl daugybės pergalių pergalių prieš barbarus ir antro po Augusto ilgiausio valdymo, kuris truko 31 metus.

Konstantinas įvedė rytietiškus imperatoriaus garbinimo papročius, įvedė imperatoriaus titulo paveldėjimą, įteisino krikščionybę, reformavo pinigus, įkūrė naują sostinę kai kurias piliečių profesijas padarė paveldimas.[44]

Įvairiems teologiniams nesutarimams išspręsti, jo iniciatyva buvo sušauktas pirmasis Nikėjos susirinkimas.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Barnes, Constantine and Eusebius, 3, 39–42; Elliott, Christianity of Constantine, 17; Odahl, 15; Pohlsander, "Constantine I"; Southern, 169, 341.
  2. Barnes, Constantine and Eusebius, 3; Barnes, New Empire, 39–42; Elliott, "Constantine's Conversion," 425–6; Elliott, "Eusebian Frauds," 163; Elliott, Christianity of Constantine, 17; Jones, 13–14; Lenski, "Reign of Constantine" (CC), 59; Odahl, 16; Pohlsander, Emperor Constantine, 14; Rodgers, 238; Wright, 495, 507.
  3. (2001) Constantine and the Christian empire. London: Routledge, 40–41. ISBN 978-0-415-17485-5.
  4. (2002) Ancient Rome : art, architecture and history. Los Angeles, CA: J. Paul Getty Museum. ISBN 978-0-89236-656-9.
  5. Barnes, Constantine and Eusebius, 3; Lenski, "Reign of Constantine" (CC), 59–60; Odahl, 16–17.
  6. Drijvers, J.W. Helena Augusta: The Mother of Constantine the Great and the Legend of Her finding the True Cross (Leiden, 1991) 9, 15–17.
  7. Barnes, Constantine and Eusebius, 3; Barnes, New Empire, 39–40; Elliott, Christianity of Constantine, 17; Lenski, "Reign of Constantine" (CC), 59, 83; Odahl, 16; Pohlsander, Emperor Constantine, 14.
  8. Barnes, Constantine and Eusebius, 3; Elliott, Christianity of Constantine, 20; Lenski, "Reign of Constantine" (CC), 59–60; Odahl, 47, 299; Pohlsander, Emperor Constantine, 14.
  9. Barnes, Constantine and Eusebius, 3, 8; Corcoran, "Before Constantine" (CC), 40–41; Elliott, Christianity of Constantine, 20; Odahl, 46–47; Pohlsander, Emperor Constantine, 8–9, 14; Treadgold, 17.
  10. Barnes, Constantine and Eusebius, 3; Lenski, "Reign of Constantine" (CC), 59–60; Odahl, 56–7.
  11. Constantine, Oratio ad Sanctorum Coetum, 16.2; Elliott, Christianity of Constantine., 29–30; Lenski, "Reign of Constantine" (CC), 60; Odahl, 72–73.
  12. Elliott, Christianity of Constantine, 29; Lenski, "Reign of Constantine" (CC), 61; Odahl, 72–74, 306; Pohlsander, Emperor Constantine, 15. Contra: J. Moreau, Lactance: "De la mort des persécuteurs", Sources Chrétiennes 39 (1954): 313; Barnes, Constantine and Eusebius, 297.
  13. Constantine, Oratio ad Sanctorum Coetum 25; Elliott, Christianity of Constantine, 30; Odahl, 73.
  14. MacMullen, Constantine, 24–25.
  15. Drake, "The Impact of Constantine on Christianity" (CC), 126; Elliott, "Constantine's Conversion," 425–26.
  16. Barnes, Constantine and Eusebius, 25–27; Lenski, "Reign of Constantine" (CC), 60; Odahl, 69–72; Pohlsander, Emperor Constantine, 15; Potter, 341–342.
  17. Lenski, "Reign of Constantine" (CC), 60–61; Odahl, 72–74; Pohlsander, Emperor Constantine, 15.
  18. Barnes, Constantine and Eusebius, 27; Elliott, Christianity of Constantine, 39–40; Lenski, "Reign of Constantine" (CC), 61; Odahl, 77; Pohlsander, Emperor Constantine, 15–16; Potter, 344–45; Southern, 169–70, 341.
  19. Barnes, Constantine and Eusebius, 27–28; Jones, 59; Lenski, "Reign of Constantine" (CC), 61–62; Odahl, 78–79.
  20. MacMullen, Constantine, 39; Odahl, 81–82.
  21. Barnes, Constantine and Eusebius, 33; Jones, 61.
  22. Barnes, Constantine and Eusebius, 34–35; Elliott, Christianity of Constantine, 43; Lenski, "Reign of Constantine" (CC), 65–66; Odahl, 93; Pohlsander, Emperor Constantine, 17; Potter, 352.
  23. Lactantius, De Mortibus Persecutorum 34; Eusebius, Historia Ecclesiastica 8.17; Barnes, Constantine and Eusebius, 304; Jones, 66.
  24. Odahl, 96.
  25. Barnes, Constantine and Eusebius, 37; Curran, 66; Lenski, "Reign of Constantine" (CC), 68; MacMullen, Constantine, 62.
  26. Barnes, Constantine and Eusebius, 37.
  27. Barnes, Constantine and Eusebius, 40; Curran, 66.
  28. Panegyrici Latini 12(9)5.1–3; Barnes, Constantine and Eusebius, 41; MacMullen, Constantine, 71; Odahl, 101.
  29. Panegyrici Latini 12(9)5–6; 4(10)21–24; Jones, 70–71; MacMullen, Constantine, 71; Odahl, 102, 317–18.
  30. Lactantius, De Mortibus Persecutorum 44.4–6, tr. J.L. Creed, Lactantius: De Mortibus Persecutorum (Oxford: Oxford University Press, 1984), qtd. in Lenski, "Reign of Constantine" (CC), 71.
  31. Barnes, Constantine and Eusebius, 43; Curran, 68.
  32. Barnes, Constantine and Eusebius, 43; Curran, 68; Lenski, "Reign of Constantine" (CC), 70; MacMullen, Constantine, 78; Odahl, 108.
  33. MacMullen, Constantine, 81; Odahl, 108.
  34. Barnes, Constantine and Eusebius, 44; Curran, 72; Jones, 72; Lenski, "Reign of Constantine" (CC), 70; MacMullen, Constantine, 78; Odahl, 108.
  35. Barnes, Constantine and Eusebius, 44–45.
  36. Pohlsander, Emperor Constantine, 25.
  37. Pohlsander, Emperor Constantine, op. 38–39.
  38. Pohlsander, Emperor Constantine, 42–43.
  39. Scarre, Chronicle of the Roman Emperors, 215.
  40. 40,0 40,1 40,2 Guthrie, 325–27.
  41. Odahl, 261.
  42. Eusebius, Vita Constantini 4.61; Barnes, Constantine and Eusebius, 259.
  43. Eusebius, Vita Constantini 4.64; Fowden, "Last Days of Constantine," 147; Lenski, "Reign of Constantine" (CC), 82.
  44. The reforms of Diocletian and Constantine. Tikrinta 2020-08-27.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

SPQRomani.svg  Romos imperatorius  SPQRomani.svg
Anksčiau valdė:
Konstancijus I Chloras, Licinijus
Konstantinas I (306337)
Konstantinų dinastija
Vėliau valdė:
Konstantinas II
Straipsnių serijos apie Senovės Romą dalis