Alemanai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Svabija-orn.png
Švabijos istorija
Germanija: Svebai > Alemanai
Alemanija
Frankų imperija
Švabijos kunigaikštystė
Šventoji Romos imperija
Konradinai > Hohenštaufenai
Švabijos imperinė apygarda
Reino konfederacija > Vokietijos imperija:
Badenas, Viurtembergas, Hohencolernas
Veimaro Respublika:
Badenas, Viurtembergas, Hohencolernas
Trečiasis Reichas
Vokietija (Badenas-Viurtembergas)
Svarbiausi regionai:
Badenas, Viurtembergas, Hohencolernas

Alemanai (lot. Alamanni, Allemanni, Alemanni) – germanų genčių sąjunga, gyvavusi aplink Maino upę (dab. Vokietija). Susiformavo II a. pab. prie Maino iš įvairių klajojančių karių (daugiausia nuo Elbės kilusių svebų). Dalis alemanų apie 260 m. persikėlė per Alpes. Nuo III a. pab. bandė veržtis į dabartinę Burgundiją, tačiau romėnų, valdomų Karakalos, buvo atstumti. V a. apsigyveno dabartinio Elzaso, šiaurės Šveicarijos ir Bavarijos teritorijoje, pasiekė romėnų Noriko provinciją.

Alemanai kariavo su keltų gentimis. Frankų karalius Chlodvigas 497 m. nugalėjo alemanus. VI a. I-oje pusėje jų gyvenamoje teritorijoje įkurta pirmoji Konstanco vyskupija. VII a. antroje pusėje Merovingų įtaka susilpnėjo, tačiau iki 746 m. juos galutinai palaužė Karolis Martelis ir Pipinas Vidurinysis, kurie įkūrė Alemanijos grafystę, po Frankų imperijos padalijimo 843 m. atitekusią Vokietijai[1].

Nuo alemanų genties kilo prancūziškas Vokietijos pavadinimas Allemagne.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Alemanai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001