Jarmuko mūšis
| Arabų ir bizantiečių karai | |||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| |||||||
| Vadovai ir kariniai vadai | |||||||
| Abu Ubaida ibn al Džara Chalidas ibn al Validas |
Mahanas Armėnas | ||||||
| Pajėgos | |||||||
| ~7 500–25 000 | ~50 000–100 000 | ||||||
| Nuostoliai | |||||||
| ~5 000 | ~40 000 | ||||||
Jarmuko mūšis yra 636 m. rugpjūtį įvykęs susirėmimas tarp arabų musulmonų ir bizantiečių (tuomet vadinti romėnais) krikščionių pajėgų prie Jarmuko upės (prie dab. Jordanijos ir Sirijos sienos). Mūšyje musulmonai pasiekė lemiamą pergalę, padėjusią jiems užvaldyti Siriją.
636 m. kovą arabų musulmonų užkariautojai užėmė Emesą ir siekė kontroliuoti Šiaurės Siriją. Bizantijos imperatorius Heraklėjas surinko savo pajėgas Antiochijoje. Jis sudarė susitarimą su neperseniausiais priešais kovose dėl Sirijos − Sasanidų imperija, kad šioji jiems padės kovoje su nauju bendru priešu, arabų kalifatu. Bizantiečių pajėgas sudarė penkios atskiros armijos, kuriose taip pat buvo slavų, armėnų, gruzinų, frankų ir krikščionių arabų. Heraklėjas siekė nugalėti arabų pajėgas mažais susirėmimas ir jo penkios armijos pradėjo žygius atskirai. Arabų pajėgos buvo išskaidytos į keturias armijas Palestinoje, Jordanijoje, Kesarijoje ir Emesoje. Heraklėjaus sūnaus Konstantino vedama armija buvo nukreipta į Kesariją, kai kitos armijos žygiavo Damasko ir Emesos link. Apie bizantiečių planus sužinojęs arabų vadas Abu Ubaida ibn al Džara, karo taryboje patartas Chalido ibn al Valido, nusprendė atitraukti savo pajėgas iš Sirijos ir sutelkti jas lygumoje prie Jarmuko upės, didžiausio Jordano intako. Ši vieta buvo patogesnė kavalerijos veiksmams ir pralaimėjimo atveju iš jos buvo lengva pasitraukti į Nedždą.
Heraklėjas buvo pataręs nestoti savo pajėgoms į vieną, lemiamą mūšį, nes taip bizantiečiai nebuvo įpratę kariauti, tačiau arabams surinkus savo pajėgas vienoje vietoje bizantiečių vadui Mahanui Armėnui neliko kito pasirinkimo, kaip surinkti savo pajėgas irgi į vieną armiją ir pajudėti prie Jarmuko upės. Pasak musulmonų šaltinių, bizantiečių pajėgos buvo 200 000–400 000 karių, kai jų pajėgos siekė 24 000–40 000 karių. Šiuolaikinių tyrinėtojų nuomone, bizantiečių pajėgos buvo 50 000–100 000, o arabų 7 500–25 000 karių. Bet kokiu atveju, bizantiečiai turėjo aiškią karių skaičiaus persvarą. Bizantiečiai lūkuriavo prieš mūšį laukdami Sasanidų žadėtos paramos, bet ji neatvyko. Po šešių dienų susirėmimų arabų karo lauko vado Chalido ibn al Valido sumanumo dėka bizantiečiai buvo įvilioti į atvirą mūšį, kurį pralaimėjo, daugelis jų žuvo pasitraukimo metu tarpeklyje. Arabų pajėgoms padėjo nuo jų pusės pūtęs, smėlį nešęs vėjas. Bizantiečių nuostoliai vertinami 40 000, arabų − 5 000 karių. Tai buvo skambiausia Chalido ibn al Valido karjeros pergalė. Sirija buvo prijungta prie kalifato.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Spencer Tucker. Battles that Changed History, 2011, p. 92-93
- Enciklopedija Britannica