Lotynų imperija
 |
Dėmesio! Straipsnis ar jo dalis neturi išnašų į patikimus šaltinius. Dėl to medžiaga gali būti nepatikima. Pagal Vikipedijos nuostatas, nepatikrinama informacija gali būti trinama. Paieškokite patikimų šaltinių ir paremkite medžiagą išnašomis į šaltinius. |
| Λατινική Αυτοκρατορία Latinike Autokratoria | ||||
| imperija | ||||
| ||||
|
| ||||
 | ||||
| Sostinė | Konstantinopolis | |||
| Kalbos | lotynų | |||
| Valdymo forma | monarchija | |||
| Istorija | ||||
| - Įkurta | 1204 m., 1204 | |||
| - Atitenka Nikėjai | 1261 m. | |||
| Plotas | ||||
| - 1203 | 350 000 km² | |||
Lotynų imperija (lot. Imperium Romaniae, gr. Λατινική Αυτοκρατορία) – feodalinė valstybė, gyvavusi 1204–1261 m. Sukurta IV kryžiaus žygio dalyvių (prancūzų ir italų kryžiuočių) Bizantijos imperijos teritorijoje. Apėmė didesniąją Balkanų pusiasalio, Mažosios Azijos šiaurinę, vakarinę dalį, Jonijos ir Egėjo jūrų salas. Sostinė – Konstantinopolis.
Raida
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Lotynų imperija buvo viena iš vadinamojo Frankokratijos laikotarpio valstybių. Valstybės pavadinimas kilo iš to, kad graikai lotyniškai kalbančius kryžiaus karų dalyvius vadino lotynais. Lotynų imperiją sudarė teritorijos Europoje ir Azijoje aplink Konstantinopolio miestą. Jai taip pat nominaliai priklausė ir kitos kryžeivių įkurtos valstybės Balkanuose. Svarbiausios iš jų buvo Tesalonikų karalystė, Achajos ir Atėnų kunigaikštystės. Labai įtakingi valstybėje buvo Venecijos pirkliai ir feodalai.
Nuo 1222 m. Lotynų imperija, kariaudama su Nikėjos, Trapezunto imperijomis ėmė prarasti teritorijas. 1261 m. Nikėjos imperijos kariuomenė užėmė Konstantinopolį, ir Lotynų imperija žlugo.
