Frankokratija

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Frankokratija (gr. Φραγκοκρατία) arba Latinokratija (gr. Λατινοκρατία) – Graikijos istorijos laikotarpis, prasidėjęs 1204 m. ir baigęsis XV a. Jo pradžią žymėjo Ketvirtasis kryžiaus žygis, kuomet subyrėjo Bizantijos imperija, ir jos teritorijoje Vakarų Krikščionys įsteigė daug savo kunigaikštysčių (nominaliai pavaldžių Lotynų imperijai). Po to daugumą tų kunigaikštysčių atkovojo graikų valdomos valstybės (despotatai), o XV a. beveik visas jas pajungė Osmanų imperija. Tik keletas valdų, valdomų Venecijos kunigaikštystės, išliko Vakarų krikščionims iki XVIII a. pabaigos.

Vakarų krikščionių valstybės

Frankokratijos laikotarpio pradžia

Frankokratija 1450 m.

• Lotynų imperija (1204–1261) – pagrindinė valstybė, valdžiusi sritis aplink Konstantinopolį. Jos nominalią valdžią pripažino visos kitos krikščionių valstybės. Palyginus anksti buvo užkariauta, ir Konstantinopolį 1261 m. užėmė Nikėjos imperija.
• Achajos kunigaikštystė (1205–1432) – viena stipriausių ir ilgiausiai išsilaikiusių valstybių, egzistavusi Peloponese, kurią galiausiai užkariavo Morėjos despotatas
• Tesalonikų kunigaikštystė (1205–1224) – valdė istorinę Makedoniją ir Tesaliją. Ją užėmė Epyro despotatas.
• Atėnų kunigaikštystė (1205–1458) – valdė istorinę Atiką ir Bojotiją. 1311 m. čia įsitvirtino katalonai, o 1388 m. iš Florencijos kilusi dinastija. Užkariavo Osmanų imperija.
• Nakso kunigaikštystė (1207–1579) – valdė Kikladų salas. 1383 m. įsitvirtino Kristpo giminė. Vėliau užkariauta Osmanų.
• Negropontės sinjorija (1205–1470) – valdė Eubojos salą. 1390 m. Venecijai pavyko įsitvirtinti čia ir padaryti salą dalimi savo užjūrio valdų. Vėliau užkariauta Osmanų.
• Hospitaljerų valdos (1310–1522) apėmė Rodo salą ir aplinkines salas. Buvo užkariautos Osmanų.
• Genujos valdos buvo dvi:
  • Chijo senjorija (1304–1566, išskyrus 1330-46, kuomet valdė Bizantija) – apėmė Chijo ir Samo salas, valdomas Zaccaria šeimos. Buvo užkariautos Osmanų.
  • Gattilusi valdos (1355–1462), apėmė Lesbo, Lemno, Taso, Samotrakės salas. Pe XV a. jos viena po kitos užkariautos Osmanų.
• Venecijos valdos:
  • Kandijos kunigaikštystė (1211–1669) – Kreta buvo viena svarbiausių venecijiečių užjūrio valdų.
  • Korfu (1207–1214 ir 1386–1797) – XIII–XIV a. salą buvo užėmęs Epyro despotatas (1214–1258), vėliau Sicilijos karalystė (1258–1386).
  • Zakintas (1479–1797) – viena vėlyvųjų Venecijos valdų, atimta iš Epyro despotato.
  • Kefalonija ir Itakė (1500–1797) – viena vėlyvųjų Venecijos valdų, atimta iš Osmanų imperijos (seniau priklausė Epyro despotatui).
  • Lefkas (1684–1797) – viena vėlyvųjų Venecijos valdų, atimta iš Osmanų imperijos (seniau priklausė Epyro despotatui).

Bizantijos imperijos palikuonės

Ketvirtasis kryžiaus žygis pačią Bizantijos imperiją suskaldė į keletą dalių, kurios buvo valdomos graikiškų dinastijų ir kovojo su vakarų krikščionimis, siekdamos susigrąžinti teritorijas. Jos dažniausiai buvo vadinamos despotatais.

• Nikėjos imperija – egzistavo Mažojoje Azijoje ir buvo valdoma Laskaridų dinastijos. Jai pavyko paimti Konstantinopolį iš Lotynų imperijos ir atkurti Bizantijos imperiją.
• Epyro despotija – egzistavo istoriniame Epyre, ir ilgainiui užvaldė visą šiaurinę Graikiją.
• Morėjos despotija – egzistavo Peloponese, kur aktyviai kovojo su Achajos kunigaikštyste, kurią nukariavo. Tai buvo viena pasktutiniųjų Bizantijos palikuonių.
• Trapezundo imperija – egzistavo istoriniame Ponte.