Antroji Bulgarijos imperija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Antroji Bulgarijos imperija
bulg. Второ българско царство
Flag of Palaeologus Emperor - Libro del conosçimiento de todos los rregnos.svg
1185 – 1396 Ottoman flag.svg
Flag herbas
Vėliava Herbas
Location of
Antroji Bulgarijos imperija valdant Ivanui Asenui II
Sostinė Tirnovas
(1185–1393)
Vidinas ir Nikopolas
(1393–1396)
Kalbos vidurinė bulgarų kalba, viduramžių graikų kalba
Religija Stačiatikybė
Valdymo forma Monarchija
Caras
 1185–1190 Petras II
 1396 Ivanas Sratsimiras
Era Viduramžiai
 - Atkūrimas 1185 m., 1185
 - Patenka Osmanų imperijos valdžion 1396 m.
Plotas
 - 1230[1] 340 000 km²

Antroji Bulgarijos imperija (bulg. Второ българско царство) – viduramžių Bulgarijos valstybė,[2][3] gyvavusi 11851396 m.[4] Pirmosios Bulgarijos imperijos įpėdinė,[5][6][7][8] pasiekusi didžiausią galybę valdant carams Kalojanui ir Ivanui Asenui II. XIV a. pabaigoje ją palaipsniui užkariavo osmanai.

Iki 1256 m. Antroji Bulgarijos imperija buvo dominuojanti galia Balkanuose, keliuose dideliuose mūšiuose nugalėjusi Bizantijos imperiją. 1205 m. imperatorius Kalojanas Adrianopolio mūšyje nugalėjo naujai įkurtą Lotynų imperiją. Jo sūnėnas Ivanas Asenas II nugalėjo Epyro despotiją ir vėl padarė Bulgariją regionine galybe. Jam valdant Bulgarija išsiplėtė nuo Adrijos iki Juodosios jūros, suklestėjo ekonomika. Tačiau XIII a. pabaigoje dėl nuolatinių mongolų, bizantiečių, vengrų ir serbų įsiveržimų, taip pat vidaus neramumų ir sukilimų imperija smuko. XIV a. prasidėjo laikinas atsigavimas ir stabilumas, tačiau kartu tai buvo ir Balkanų feodalizmo viršūnė, nes centrinė valdžia palaipsniui prarado valdžią daugelyje regionų. Osmanų invazijos išvakarėse Bulgarija buvo padalinta į tris dalis.

Nepaisant stiprios Bizantijos įtakos, bulgarų menininkai ir architektai sukūrė savitą stilių. XIV a., antruoju Bulgarijos kultūros aukso amžiumi vadinamu laikotarpiu, suklestėjo literatūra, menas ir architektūra.[9] Sostinė Tirnovas, kuris buvo laikomas „naujuoju Konstantinopoliu“, tapo pagrindiniu šalies kultūros centru ir stačiatikybės pasaulio centru šiuolaikiniams bulgarams.[10] Po Osmanų imperijos užkariavimo daug bulgarų dvasininkų ir mokslininkų emigravo į Serbiją, Valakiją, Moldaviją ir Rusios kunigaikštystes, kur diegė bulgarų kultūrą, knygas ir hesichazmines idėjas.[11]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Matanov, Hristo (2014). В търсене на средновековното време. Неравният път на българите (VII - XV в.)(in Bulgarian), pages 168 - 169 "Balkans in 1230". IK Gutenberg. ISBN 9786191760183. 
  2. Fine 1987, p. 13
  3. Kazhdan 1991, p. 334
  4. Fine 1987, p. 425
  5. Second Bulgarian Empire (1185-1393) The A to Z of Bulgaria, Issue 223 of A to Z Guides, Raymond Detrez, Edition 2, Scarecrow Press, 2010, ISBN 081087202, p. XXX.
  6. R. J. Crampton, A Concise History of Bulgaria, Cambridge University Press, 2005, ISBN 1139448234, p. 24.
  7. ″State and Church in the XIII century, Emil Dimitrov (general editor). Synodik of tsar Boril″, (Išversta iš senosios bulgarų kalbos) [1]
  8. ″State and church in the XIII century, Emil Dimitrov (general editor), CORRESPONDENCE OF THE BULGARIANS WITH POPE INOCENTIUS III.″ (Išversta iš lotynų kalbos) [2]
  9. Kǎnev, Petǎr (2002). „Religion in Bulgaria after 1989“. South-East Europe Review (1): 81. 
  10. Obolensky, 1971, p. 246
  11. Kazhdan 1991, pp. 334, 337

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]