Pereiti prie turinio

Jėzus Kristus

Keisti nuorodas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jėzus
Šv. Kotrynos vienuolyno Kristus Pantokratorius, Sinajaus kalnas, VI a.
Gimė I amžius pr. m .e.
Erodo Judėjos karalystė, Romos imperija
Mirė 30–33 m. (būdamas 33–36 metų)
Jeruzalė, Judėjos provincija. Romos imperija
Tautybė žydas
Veikla žydų pamokslininkas ir krikščionių bažnyčios pradininkas
Krikščionybė
Ž • A • R
„Jėzus gydo akluosius“. XII amžiaus romėnų mozaika pavaizduota Monrealės katedroje, Sicilijoje.
Kristaus gimimas Gerardo van Honthorsto paveiksle
XI a. tapytas Jėzaus portretas

Jėzus Kristus (Jėzus hebr. ‏יְהוֹשֻׁעַ‏‎ = Ješua „Jahvė gelbėja“; Kristus hebr. ‏משיח‏‎ = Mašiah, gr. Χριστός = Christos, lot. Christus – „mesijas“, „pateptasis“; gimė apie 7 ar 4 m. pr. m. e., mirė apie 30 m.) arba Jėzus iš Nazareto – I amžiaus žydų pamokslininkas ir religinis lyderis.[1] Absoliučioje daugumoje krikščionybės srovių Jėzus Kristus laikomas antruoju Švenčiausiosios Trejybės asmeniu[2] ir Dievo Sūnumi, kuris buvo išpranašautas Senajame Testamente,[3][4] islame jis laikomas pranašu, o judaizmas neigia jo sąsajas su Dievu.

Beveik visi šių laikų senovės antikos tyrinėtojai sutinka, jog Jėzus buvo istorinė asmenybė nors vienintelių turimų šaltinių – Evangelijų – patikimumas pateikiant jo tikslų istorinį portretą yra ginčytinas.[5] Jėzus buvo žydas iš Galilėjos,[6] kurį pakrikštijo Jonas Krikštytojas. Jėzaus mokymai buvo perduodami žodžiu[7] ir jis savo laiku šalininkų buvo laikomas rabinu.[8] Kristus kalbėdavosi su savo sekėjais, koks būdas sekti Dievą priimtiniausias, gydydavo ligonius, mokė su palyginimais ir didino sekėjų gretas.[9][10] Tradiciškai teigiama, kad jis buvo suimtas vietinės žydų valdžios, perduotas Romos teismui ir nukryžiuotas romėnų prefekto Poncijaus Piloto įsakymu.[9] Po Kristaus mirties jo sekėjai tikėjo, jog šis prisikėlė iš numirusių, o pastarųjų suburta bendruomenė tapo ankstyvąja Bažnyčia.[11]

Krikščionybėje manoma, jog Jėzus Kristus išpildė Senojo Testamento pranašystes, kurių svarbiausia buvo jo nukryžiavimas. Kristaus mokinių – apaštalų – misijos metu, jo pasekėjai imti vadinti krikščionimis[12]. Krikščionys tiki, kad Jėzaus Kristaus mirtis ir prisikėlimas sutaikino žmoniją su Dievu ir atkūrė praeityje prarastą žmogaus galimybę į amžinąjį gyvenimą.[13]

Daugiausiai yra žinoma apie paskutiniuosius Jėzaus gyvenimo metus iš Evangelijų. Tačiau Evangelijos beveik nepateikia informacijos apie Jėzaus gyvenimą iki jam maždaug sulaukus trisdešimties.[14]

Jėzaus gyvenimas remiantis Naujuoju Testamentu

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kanoninės evangelijos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Keturios kanoninės evangelijos (Mato, Morkaus, Luko, Jono) yra išsamiausi Jėzaus gyvenimą ir tarnystę liudijantys šaltiniai.[15] Kita vertus, kitose Naujojo Testamento knygose taip pat yra nuorodų apie reikšmingus Jėzaus gyvenimo epizodus, tokius kaip Paskutinė vakarienė (Pirmajame laiške korintiečiams 11:23-26[16]). Apaštalų darbuose[17] rašoma apie ankstyvąją Jėzaus tarnystę ir Jono Krikštytojo įvertinimą.[18] Apaštalų darbuose[19] taip pat detaliau nei kanoninėse Evangelijose aprašomas Jėzaus įžengimas į dangų[20].[21] Neginčytinuose apaštalo Pauliaus laiškuose, parašytuose anksčiau nei Evangelijos, yra keliskart cituojamas Jėzus,[22] nors pačiam Jėzaus žemiškam gyvenimui ir tarnystei praktiškai neskiriama dėmesio.[23]

Kai kurios ankstyvųjų krikščionių grupės Jėzaus gyvenimą ir mokymą perteikė kitaip nei parašyta Naujajame Testamente. Tai apokrifinėmis evangelijomis vadinami tekstai – Evangelija pagal Tomą, Evangelija pagal Petrą, Evangelija pagal Judą, Jokūbo apokrifas ir kiti raštai. Vis dėlto dauguma mokslininkų laiko, kad apokrifiniai tekstai buvo parašyti gerokai vėliau ir kaip šaltiniai yra mažiau patikimi nei kanoninės evangelijos.[24][25][26]

Biblijos tyrėjų linkstama daryti prielaidos, kad anksčiausiai parašyta evangelija – Morkaus (parašyta apie 60–75 m.); tuo tarpu kitų evangelijų seka – Mato (65–85 m.), Luko (65–95 m.) ir Jono (75–100 m.)[27] Taipogi dauguma mokslininkų sutaria, kad Mato ir Luko evangelijų autoriai kaip šaltiniu naudojosi Morkaus evangelija. Kadangi tiek Mato, tiek Luko evangelijose yra Morkaus evangelijoje nesutinkamo turinio, daroma prielaida, kad rašant šias evangelijas buvo remiamasi, ne tik Morkaus evangelija, tačiau ir kitu, „Q šaltiniu“.[28]

Jėzus sinoptinėse evangelijose Jėzus evangelijoje pagal Joną
Prasideda su Jėzaus krikštu ar gimimu Mergelei Marijai.[29] Prasideda aliuzija į Sukūrimo mitą, pasakojimo apie gimimą nėra.[29]
Minima, kad Jėzų pakrikštijo Jonas Krikštytojas.[29] Jėzaus krikštas numanomas, bet neminimas.[29]
Jėzus moko daugiausiai vartodamas paraboles ir aforizmus.[29] Jėzus daugiausiai moko ilgais ir klausytojus įtraukiančiais diskursais.[29]
Jėzus daugiausiai moko apie Dievo Karalystę ir labai mažai – apie patį save.[29] Jėzus daugiausiai moko apie save patį.[29]
Jėzus atvirai kalba ir gina vargšus bei prispaustuosius.[29] Labai mažai, mini, kad Jėzus būtų atvirai kalbėjęs apie vargšus ir prispaustuosius.[29]
Jėzus išvaro demonus.[30] Neminima, kad Jėzus būtų išvaręs demonus.[30]
Jėzus rituališkai nemazgoja rankų.[30] Neminima, kad Jėzus būtų nemazgojęs rankų.[30]
Jėzaus mokiniai nepasninkauja.[30] Nepaminėta, kad Jėzaus mokiniai būtų nesilaikę pasninko.[30]
Jėzaus mokiniai skabo javus ir juos valgo per Šabą. Neminima, kad Šabo metu Jėzaus mokiniai būtų skynę ir valgę javus.
Minimas Jėzaus persimainymas ant aukšto kalno ir Mozės bei Elijo pasirodymas.[30] Jėzaus persimainymas neminimas.[30]
Vienas epizodas, kai Jėzus švenčia Paschą.[31] Trys ar keturi epizodai, kuriuose Jėzus švenčia Paschą.[31]
Jėzus išvaiko prekeivius iš šventyklos teritorijos tarnystei einant į pabaigą.[29] Jėzus išvaiko prekeivius iš šventyklos teritorijos tarnystės pradžioje.[29]
Jėzus sudaro naująją sandorą per paskutinę vakarienę.[29] Jėzus plauna savo mokinių kojas ir duoda nurodymą mokiniams “mylėti vienas kitą”.[29]
Jėzus meldžiasi, kad jį aplenktų mirtis.[29] Jėzus mirties akivaizdoje neparodo jokio silpnumo.[29]
Jėzus parodomas (išduodamas) bučiniu.[29] Jėzus pats prisistato suėmėjams.[29]
Jėzų suima aukštųjų kunigų tarnai.[29] Jėzų suima romėnų kariai ir aukštųjų kunigų bei fariziejų tarnai.[29]
Simonas Kirėnietis padeda Jėzui nešti kryžių.[29] Jėzus kryžių neša vienas.[29]
Jėzaus mirtį lydi šventyklos uždangos perplyšimas.[29] Po mirties Jėzaus šonas perduriamas ietimi.[29]
Daug moterų aplanko Jėzaus kapą.[29] Tik Marija Magdalietė aplanko Jėzaus kapą.[29]

Sinoptinės evangelijos linkusios pabrėžti skirtingus Jėzaus asmenybės punktus. Morkaus evangelijoje Jėzus vaizduojamas kaip Dievo sūnus, kurio didingi darbai liudija Dievo Karalystės buvimą.[32] Jis yra nepailstantis stebukladarys, tarnaujantis Dievui ir žmonėms.[33] Šioje trumpoje evangelijoje užrašyta mažiau Jėzaus pamokymų.[32] Mato evangelijoje akcentuojama tai, kad Jėzus vykdo Dievo valią, kaip tai buvo išpranašauta Senajame Testamente, bei kad yra Bažnyčios galva.[34] Labiau pabrėžiamas ryšys su tradicija, Jėzus yra Dovydo sūnus, “karalius” ir Mesijas.[33][35] Tuo tarpu Luko evangelijoje Jėzus atsiskleidžia kaip dieviškas žmonių gelbėtojas, rodantis atjautą vargstantiesiems.[36] Jėzus dažnai sėdi tarp nusidėjėlių ir atstumtųjų, nes yra atėjęs visų pirma šaukti į atgailą “ne teisiųjų, o nusidėjėlių”.[33] Šioje evangelijoje taip pat yra Gerojo samariečio ir Sūnaus paklydėlio parabolės.[36]

Jono evangelijos įžangoje (Jn 1:1) Jėzus įvardinamas kaip Dievo Žodžio (Logos) įsikūnijimas.[37] Kaip Žodis, Jėzus buvo per visus amžius viena su Dievu ir yra žmonijos moralės ir dvasinės prigimties šaltinis.[37] Jėzus yra nepalyginamai didesnis už bet kurį praeities pranašą, nes ne tik skelbia Dievo Žodį, tačiau ir pats yra Dievo Žodis.[38] Šioje evangelijoje Jėzus viešai atskleidžia savo dieviškąjį vaidmenį, jis yra Gyvenimo duona, Pasaulio šviesa, Tikrasis vynmedis, Tiesa, Kelias.[33]


Ankstyvasis gyvenimas, šeima ir amatas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jėzaus namai, kur šis gyveno su savo šeima ir praleido savo vaikystę, Nazareto miestas Galilėjoje, įvardijami Luko ir Mato Evangelijose. Nors Juozapas Jėzaus gyvenimo pradžioje kelis kartus ir minimas, vėliau apie jį nebekalbama.[39] Kiti Jėzaus šeimos nariai – jo motina Marija, broliai Jokūbas, Juozapas, Judas, Simonas bei neįvardintos seserys – taip pat minimi Evangelijose ir kituose šaltiniuose.[40]

Evangelijoje pagal Morkų kalbama, jog kildavo konfliktų tarp Jėzaus ir jo kaimynų bei šeimos.[41] Jėzaus motinai ir broliams kaimynai sakė, kad Jėzus – „galvos netekęs“ ar „apsėstas“. Į tai Kristus atsakė, teigdamas, jog jo sekėjai yra tikroji jo šeima. Evangelijoje pagal Joną nukryžiuotas Jėzus paprašo savo mylimiausio mokinio pasirūpinti jo motina Marija.[42]

Jėzaus įgytas amatas Evangelijoje pagal Morkų[43]) įvardijamas žodžiu τέκτων (tektōn), reiškiančiu dailidę, tačiau ši samprata apima ir darbą su įvairiomis medžiagomis bei statyba.[44][45] Iš Evangelijų galima teigti, kad Jėzus mokėjo skaityti, perfrazuoti idėjas ir analizuoti tekstus, tačiau nėra jokių tvirtinimų, jog jis buvo mokytas.[46]

Kai Jėzus, laikantis žydų įstatymo buvo apipjaustytas ir „paaukotas“ Dievui, vyras, vardu Simeonas, Marijai pasakė, kad „Jėzus bus prieštaravimo ženklas, ir tavo pačios sielą pervers kalavijas, kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys.“.[47] Po keliolikos metų, kai Jėzus pasimetė Jeruzalėje, jo tėvai rado jį sėdintį tarp mokytojų šventykloje, jų besiklausantį ir juos beklausinėjantį. Marijai pabarus Jėzų, šis atsakė, kad turįs būti „Tėvo reikaluose“ (arba „Tėvo namuose“, priklausomai nuo vertimo).[48]

Gimimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Anot Evangelijų, dievobaimingai žydei[49] merginai vardu Marija pasirodė angelas ir paskelbė apie tai, kad ji taps nėščia iš Šventosios Dvasios ir pagimdys vaiką. Marijos vyras – Juozapas,[50] priklausęs Dovydo giminei. Evangelijos pasakoja, kad Juozapas sužinojęs, jog Marija nėščia, norėjo ją slapta atleisti, tačiau sapne jam pasirodęs angelas papasakojo apie tai, kad gimsiąs vaikas yra iš Dievo.

Jėzus gimė Betliejaus mieste Judėjoje (krikščionys interpretuoja tai kaip pranašo Michėjo pranašystę[51]) Erodo Didžiojo ir Romos imperatoriaus Augusto valdymo laikais. Vaikelis angelo nurodymu pavadintas Jėzumi. Jėzus kartu su savo tėvu Juozapu buvo dailidės ir gyveno Nazareto mieste, Galilėjoje,[52] todėl Evangelijose neretai vadinamas Jėzumi Nazariečiu.[53]

Jėzus turėjo brolius Simoną, Jokūbą, Judą ir Juozapą[54]). Taip pat keliama prielaida, kad jie ar dalis jų galėję būti pusbroliai ar Juozapo vaikai iš ankstesnės jo santuokos.[55] Vienas jų, Jokūbas, tapo pirmuoju Jeruzalės bažnyčios vyskupu. Jokūbui tradiciškai nuo pat 253 m. priskirta Jokūbo laiško autorystė,[56][57] tačiau nemažai Biblijos tyrėjų jo autoryste linkę abejoti.[58] Tuo tarpu Judas tradiciškai tapatinamas su Judo laiško autoriumi.

Tarnystė

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Keturios evangelijos daugiausiai dėmesio skiria Jėzaus gyvenimo laikotarpiui po 30 metų, nes būtent tokio amžiaus Kristus pradėjo savo žemišką tarnystę.

Tarnystę Jėzus pradėjo nuo to, kad pasikrikštijo pas tuometinį pranašą Joną Krikštytoją. Tuomet, praleidęs 40 dienų pasninkaudamas dykumoje, Jėzus apsigyveno Kafarnaume šalia Genezareto ežero. Kristus surinko 12 mokinių, kurie keturiose Evangelijose geriau žinomi kaip apaštalai, t. y., Simoną Petrą, jo brolį Andriejų, Jokūbą ir Joną, Pilypą, Baltramiejų, Matą ir Tomą, Alfiejaus sūnų Jokūbą ir Simoną Kananietį, Jokūbo sūnų Judą ir Judą Iskarijotą.[59] Po Judo išdavystės ir mirties, jį pakeitė Motiejus.

Visose evangelijose rašoma, kad Jėzus savo gyvenimo žemėje metu mokė žmones ir padarė antgamtinių stebuklų. Kita vertus, stebuklų darymas mažiau akcentuojamas Jono evangelijoje. Minima, kad Jėzus gydė (Mt, Mk, Lk), išvarė demonus (Mt, Mk, Lk), ramino audrą (Mt, Mk, Lk), prikėlė mirusius (Mk, Lk, Jn).

Pasiaukojimas ir nukryžiavimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pasakojama, kad judėjų vyresnybė už religinę išdavystę norėjo nužudyti Jėzų. Tačiau Kristus buvo mylimas ir turėjo daug pasekėjų. Todėl buvo neįmanoma jį suimti dienos metu. Vienas iš Jėzaus artimiausių mokinių, Judas Iskarijotas, už 30 sidabrinių mokestį išdavė Mesiją. Yra žinoma, kad Judas buvo Jėzaus ir jo mokinių iždininkas.

Naktį Jėzų suėmė, išniekino ir išjuokė. Tuo tarpu jis nesipriešino ir nepratarė nė žodžio. Išaušus rytui, vietinis valdytojas Poncijus Pilotas, norėdamas įtikti žydams, liepė nukryžiuoti Kristų Golgotos (Kalvarijos) kalne, imperatoriaus Tiberijaus valdymo laiku.

Anot sinoptinių Evangelijų, Jėzaus mirtį lydėjo gamtos reiškiniai ir stebuklingi įvykiai: Morkaus ir Luko evangelijose rašoma, kad pusiau perplyšo šventyklos uždanga, Mato evangelijoje priduriama, kad įvyko žemės drebėjimas ir kad buvo prisikėlusiųjų iš mirusių.[60] Tuo tarpu Jono evangelij jokie reiškiniai neminimi.

Krikščionys tiki, kad Jėzaus Kristaus mirtimi kiekvienas tikintysis gauna išgelbėjimą iš amžinos pražūties pragare, kaip Dievo bausmės už žmogaus nuodėmes. Anksčiau Dievo išrinktąja tauta buvo tik Izraelis, o Kristaus auka atvėrė kelią ir pagonims tapti Dievo tauta. Jėzaus mirties galia suteikia žmogui pergalę prieš šėtoną, nuodėmę ir savo ydas bei geismus. Jeigu Senojo Testamento laikais žmogus buvo išteisinamas atnešdamas tyrą avinėlį kaip auką Dievui, tai Naujojo Testamento laikais žmogus išteisinamas tikėdamas Kristaus auka.

Prisikėlimas ir įžengimas į dangų

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Jėzus Kristus neša kryžių, El Greko, XVI a.

Po trijų dienų kai buvo palaidotas, Kristus, kaip ir žadėjo būdamas gyvas, – prisikėlė. Prisikėlimą aprašo visi keturi evangelistai, tačiau šiek tiek skiriasi detalės (pvz., tai, ar Jėzus pasirodė vienai, ar kelioms moterims[61]').

Morkaus evangelijoje gan išsamiai nupasakojamas ir Jėzaus pasirdymas mokiniams bei žengimas į dangų.[62] Galilėjoje Kristus pasirodė mokiniams, 40 dienų mokino juos, davė nurodymą skelbti Gyvybės Žodį per visą pasaulį, o po to, daugiau kaip 500 žmonių akivaizdoje, pakilo ant debesų į dangų.

Evangelijoje pagal Luką rašoma, kad dvylika mokinių teis dvylika Izraelio giminių.[63] Po Kristaus įžengimo į dangų, dvylika apaštalų skelbė Evangeliją po visus Artimuosius Rytus ir aplinkines žemes, taip skleisdami Kristaus mokymą ir kurdami Krikščionišką bažnyčią.

Jėzus Kristus pažadėjo grįžti antrą kartą tokiu pat būdu kaip jis pakilo. Todėl krikščionys tiki, kad Kristus ateis paskutiniais laikais, kad būtų užbaigtas žmonijos gyvavimas žemėje ir įvykdytas amžinas teisingumas.

Jėzaus vertinimas skirtingose religijose

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Krikščionybėje

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindinis straipsnis – Christologija.

Jėzus yra esminė figūra krikščionybėje.[35] Yra skirtumų tarp skirtingų denominacijų pagal tai, kaip vertinamas Kristus. Bendru atveju krikščionių požiūris į Jėzų remiasi įvairiais Naujojo Testamento šaltiniais, tokiais kaip kanoninės evangelijos, apaštalo Pauliaus laiškai ir Jono raštai. Šiuose šaltiniuose rašoma apie Jėzaus dieviškumą, žmogiškumą, gyvenimą Žemėje ir tai, kad Kristus yra Dievo sūnus.[64] Nepaisant tų pačių šaltinių, kuriais remiasi tikintieji krikščionys, ne visos krikščionių denominacijos laikosi vieningų doktrinų - šimtmečiais egzistuoja tiek esminiai, tiek maži skirtumai tarp skirtingų tradicijų.[65]

Remiantis Naujuoju Testamentu, Kristaus prisikėlmas yra krikščioniškojo tikėjimo pagrindas.[66][67]

Krikščionių tikima, kad Kristaus (Mesijo) atėjimą pranašavo ne vienas Senojo Testamento pranašas. Pranašystėmis laikomos eilutės Pakartoto Įstatymo knygoje (18 sk.), kurios autoriumi tradiciškai laikomas Mozė, gyvenęs apie 1500–1300 iki Kristaus[68], taip pat Pranašo Izaijo knygoje.[69]

Kaip tikima, atskiri pranašai išpranašavo įvairias Jėzaus Kristaus gyvenimo detales: gyvenamąją vietą[70], mirties pobūdį[71], kentėjimo kelią.[72]

Taip pat krikščionys tiki, kad Jėzus ateis antrą kartą.

Islame

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindinis straipsnis – Jėzus islame.

Islame Jėzus yra pranašas savo tarnyste ruošęs kelią Mahometui.[73][74] Kita vertus, musulmonai tiki, kad Jėzus buvo Alacho gyvas paimtas į dangų.[75] Musulmonų aiškinimu, Jėzus išties nukryžiuotas nebuvo - jis arba apsimetęs, o jo vietoje buvęs nukryžiuotas vienas apaštalų[76][77], arba kad nors Jėzaus žmogiškas kūnas ir mirė ant kryžiaus, jo dieviška prigimtis (dvasia) išlikusi ir įžengusi į dangų, tad jo mirtis tebuvęs vaizdinys.[78][79][80][81][82][83][84]. Kadangi islamas laiko ne Jėzaus nukryžiavimą, o jo įžengimą į dangų svarbiausiu jo gyvenimo įvykiu[85], jo mirtis islamiškoje soteriologijoje nevaidina jokio vaidmens.[86] Kita vertus, Jėzus yra centrinė figūra islamiškoje eschatologijoje. Anot Korano, Jėzus laikų pabaigoje ateisiąs kartu su Imam Aul Mahdžiu sunaikinti netikrojo mesijo (Antikristo [87], po kurio Gogo ir Magogo tautos bus išblaškytos, o visą žemę taikiai ir teisingai valdys Imamas Mahdis ir Jėzus, kol po 40 m. valdžios mirs. Musulmonai tiki, kad Jėzus sugrįš į Umajado mečetę Damaske, laikoma ketvirta pagal svarbumą šventove islame. Jėzus dar reikšmingesnė figūra sufizme, apie jį kaip musulmonų pranašą parašyta daug asketinės ir mistinės literatūros.

Kitose abraominėse religijose

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Be krikščionybės ir islamo, Jėzus taip pat užima svarbią vietą kai kuriose kitose religijose – manicheizme, gnosticizme, drūzų religijoje,[88][89] ir Bahajų tikėjime.[90][91][92]

Krikščioniškame gnosticizme laikyta, kad Jėzus atsiustas iš dangiškojo pasaulio tam, kad, perduotų slaptąjį žinojimą (gnozį) ir taip išgelbėtų tikinčiuosius. Dauguma gnostikų tikėjo Jėzų buvus žmogų, kuris krikšto metu buvo užvaldytas „Kristaus“ dvasios. Ši dvasia apleido Jėzaus kūną per nukryžiavimą, bet vėliau, jį prikėlus iš numirusių, vėl sugrįžo. Dalis gnostikų buvo docetistai, t. y., neigė, kad Jėzus turėjo fizinį kūną, o tik atrodydavo tokį turįs.[93]

Judaizme, išskyrus mesijinį judaizmą, ir mandeizme (gnostikinio pobūdžio iš šv. Jono Krikštytojo pasekėjų kilusi religija) Jėzus laikomas netikru pranašu.

Negiminingose religijose ir filosofijose

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kai kurie induistai laiko Jėzų buvus avataru ar sadhu.[94] Paramahansa Jogananda, indu guru, mokė, kad Jėzus buvęs Eliziejaus reinkarnacija ir Jono Krikštytojo mokinys, kuris savo ruožtu buvęs Elijo reinkarnacija.[95] Kai kurie budistai, tarp jų Dalai Lama XIV, Jėzų laiko bodisatva, paskyrusia savo gyvenimą žmonijos gerovei.[96] Apie Jėzaus ir Budos panašumus daug rašė vietnamiečių budistų vienuolis Tchitis Niat Chanis.[97] Nuo XX a. populiarėjančiame Naujojo Amžiaus judėjime požiūris į Kristų yra labai įvairus.[98] Teosofai, iš kurių kilo daug Naujojo Amžiaus judėjimo idėjų,[99] Jėzų laiko Jėzumi Mokytoju, dvasiniu reformatoriumi, ir tiki kad Kristus po daugybės reinkarnacijų apsigyveno Jėzaus kūne.[100] Urantijos knyga skelbia Jėzų esant vienu iš 700 000 dieviškųjų Dievo sūnų.[101] Scientologijos bažnyčia Jėzų kartu su Zaratustra, Mahometu ir Buda laiko savo „tikėjimo paveldu“.[98][102] Vokiečių pastorius ir poetas Entonis Teodoras savo knygoje „Jėzus Kristus meilėje“ (angl. Jesus Christ in Love rašo, kad yra vienybė tarp Jėzaus mokymo ir to, kas parašyta Korane, Vedose, Upanišadose, Talmude ir Avestoje.[103] Nors ateistai atmeta Jėzaus dieviškumą, požiūris į jį kaip asmenybę skiriasi – vieni tvirtina, kad Jėzaus mokoma moralė prieštarauja žmogaus prigimčiai ir dėl to žalinga (Nyčė), kiti yra suabejoję Jėzaus psichine sveikata[104][105] tačiau dar kiti yra pripažinę Jėzaus „moralini pranašumą“. (Ričardas Dokinsas).[106] Labai nedidelė mažuma ateistų pripažįsta Jėzų ar net krikščionybę, tačiau netiki Dievu (t. y., yra krikščionys ateistai)[107].

Istoriškumas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Seniausias žinomas Jėzaus paminėjimas yra pirmojo amžiaus vidurio apaštalo Pauliaus laiškuose, tačiau Paulius rašo Jėzų tematęs vizijose.

Daugelis Evangelijos tekstų (pagal Matą, Morkų ir Luką) panašumų duoda pagrindą spėjimams, kad atskiras pastraipas jie nurašinėjo vienas nuo kito, kartais papildydami ar pataisydami. Tačiau kartais spėjama buvus senesnį, neišlikusį dokumentą, kurį žinojo visų trijų Evangelijų autoriai.

Be Evangelijų, yra žinomi tik keturi istoriniai šaltiniai, minintys Jėzų.

  • Juozapo Flavijaus Testimonium Flavianum yra prieštaringai vertinamas dokumentas, kurio autentiškumas ginčijamas jau nuo XVII amžiaus (seniausias išlikęs jo citavimas parašytas 324 metais). Dauguma istorikų įtaria klastotę, tačiau kai kada šiuo dokumentu tebesiremiama.
  • Tacito „Analuose“ 44 skyriuje apie Romos gaisrą rašoma: „Kad paskalos nurimtų, kaltininkais Neronas apšaukė ir rafinuočiausiems kankinimams atidavė žmones, liaudies nekenčiamus dėl piktadarysčių ir vadinamus krikščionimis. To vardo pradininkas Kristus, Tiberijui valdant, prokuratoriaus Poncijaus Piloto buvo pasmerktas mirti; tam kartui išnaikinti šie pražūtingi prietarai vėl atgijo ir paplito ne tik Judėjoje, kur šios piktžolės šaknys, bet ir Romoje, kur iš visų pusių suplaukia ir tarpsta visos šlykštynės ir begėdystės“. Tekstas greičiausiai autentiškas, tačiau nėra tikslus. I a. Kristaus pasekėjai dar nesivadino krikščionimis, o romėnai jų neskyrė nuo judėjų. Todėl greičiausiai Tacitas, rašydamas apie Romos gaisrą rėmėsi ir pačių krikščionių, jau paplitusių jo laikais, pasakojimais. Taip galėjo atsirasti eilutė apie Jėzų. Kitas variantas – šią eilutę vėliau įterpė perrašinėtojai.
  • Plinijus Jaunesnysis vienoje iš savo ataskaitų Trajanui iš Bitinijos, kur buvo Romos vietininku, rašo: „Šis tikėjimas plinta visur, ne tik miestuose ir kaimuose, bet ir visame krašte. Šventyklos tuštėja, ir žmonės jau senai nebeaukoja dievams. <…> Jie turi paprotį tam tikromis dienomis prieš saulėtekį rinktis ir melstis Kristui kaip dievui“. Dauguma tyrinėtojų šį tekstą linkę laikyti autentišku, nes II a. pradžioje krikščionybė rytinėse Romos provincijose iš tiesų labai plito. Tačiau šaltinis nieko nerodo apie Jėzaus istoriškumą, tik pamini, kad jam meldžiasi krikščionys.
  • Svetonijus savo veikale Cezarių Gyvenimas taip pat du sykius pamini Jėzų. Skyriuje apie imperatorių Klaudijų rašoma: „žydus išvarė iš Romos už tai, kad be perstojo maištavo, kurstomi kažkokio Kristaus“, o skyriuje apie Neroną: „buvo kankinami krikščionys, naujo ir nusikalstamo prietaro pasekėjai.“ Abi citatos laikomos autentiškomis, tačiau antroji neabejotinai remiasi Tacitu, todėl nėra pirminis šaltinis. Skyriuje apie Klaudijų Svetonijus neskiria krikščionių nuo žydų, įrodymas, kad I a. sąvokos krikščionys dar nebuvo, o skyriuje apie Neroną ją naudoja tik mėgdžiodamas Tacitą.

Mito teorija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

XVIII ar bent XIX amžiuje atsirado istorikų, išplėtojusių „Kristaus mito teoriją“. Anot teorijų, Jėzus iš Nazareto iš tiesų niekada neegzistavo, o jei ir kada gyveno, tai neturi nieko bendra su krikščionybės įsteigimu ar evangelijose aprašytais įvykiais.[108] Vienas iš argumentų – Jėzaus gimimo ir kitų pagrindinių įvykių aprašymuose tiek daug mitinių elementų, kad pati Jėzaus asmenybė galėjusi būti mitas.[109] Bruno Baueris buvo linkęs vertinti evangelijas kaip visišką fikciją.[110] Vėliau gyvenusio Alberto Kalthofo teigimu, Jėzų sukūręs socialinis judėjimas, laukęs žydų Mesijo atėjimo.[111] Arturas Driusas Jėzuje matė konkrečią senesnę už krikščionybę mito formą.[112] Nepaisant kai kurių istorikų teiginių, kad Jėzaus asmenybė galėjo būti išsigalvota, istoriškai kritišką metodą taikančių Biblijos tyrėjų sutariama, kad istorinis Jėzus išties gyveno nurodomoje vietoje ir nurodomu laiku.[113][114][115][116][117]

Išnašos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ Vermes, Geza (1981). Jesus the Jew: A Historian’s Reading of the Gospels. Philadelphia: First Fortress. ISBN 978-0-8006-1443-0. Originalas archyvuotas 2020-10-08. Nuoroda tikrinta 2020-10-08.
  2. ↑ Jėzus Kristus. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VIII (Imhof-Junusas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005
  3. ↑ McGrath, Alister E. (2006). Christianity: An Introduction. John Wiley & Sons. pp. 4–6. ISBN 978-1-4051-0899-7. Originalas archyvuotas 2015-09-10. Nuoroda tikrinta 2015-08-14.
  4. ↑ Ehrman, Bart D. (2014). How Jesus Became God: The Exaltation of a Jewish Preacher from Galilee. HarperOne. ISBN 978-0-06-177818-6.
  5. ↑ Powell, Mark A. (1998). Jesus as a Figure in History: How Modern Historians View the Man from Galilee. Westminster John Knox Press. ISBN 978-0-664-25703-3.
  6. ↑ Vermes, Geza (1981). Jesus the Jew: A Historian’s Reading of the Gospels. Philadelphia: First Fortress. ISBN 978-0-8006-1443-0. Originalas archyvuotas 2020-10-08. Nuoroda tikrinta 2020-10-08.
  7. ↑ Dunn, James D.G. (2013). The Oral Gospel Tradition. Wm. B. Eerdmans Publishing. pp. 290–91.
  8. ↑ James Orr, ed. (1939). „International Standard Bible Encyclopedia Online“. Wm. B. Eerdmans Publishing Co. Originalas archyvuotas 2016-08-17. Nuoroda tikrinta 2016-07-30.
  9. ↑ 9,0 9,1 Levine, Amy-Jill (2006). „Introduction“. In Levine, Amy-Jill; Allison, Dale C.; Crossan, John D. (eds.). The Historical Jesus in Context. Princeton Univ Press. ISBN 978-0-691-00992-6. Originalas archyvuotas 2014-04-10. Nuoroda tikrinta 2020-10-08.
  10. ↑ Charlesworth, James H. (2008). The Historical Jesus: An Essential Guide. p. 113. ISBN 978-1-4267-2475-6. Originalas archyvuotas 2020-10-08. Nuoroda tikrinta 2017-03-29.
  11. ↑ Sanders, Ed P. (1993). The Historical Figure of Jesus. Allen Lane Penguin Press. ISBN 978-0-14-192822-7. Originalas archyvuotas 2017-04-18. Nuoroda tikrinta 2020-10-08.
  12. ↑ Apd 11,26
  13. ↑ Metzger, Bruce M.; Coogan, Michael D. (1993). Oxford Companion to the Bible. Oksfordo universiteto leidykla. p. 649. ISBN 978-0-19-974391-9.
  14. ↑ Lk 3:23
  15. ↑ Sanders, Ed P.; Pelikan, Jaroslav J. „Jesus Christ“. Encyclopædia Britannica. Suarchyvuota iš originalo 2015 m. gegužės 3 d. Nuoroda tikrinta 2015 m. birželio 10 d..
  16. ↑ 1 Kor 11
  17. ↑ Apd 10:37–38 ir Apd 19:4
  18. ↑ Bruce, Frederick F. (1988). The Book of the Acts. Wm. B. Eerdmans Publishing. p. 362. ISBN 978-0-8028-2505-6.
  19. ↑ Apd 1:1-11
  20. ↑ taip pat užsimenama Pirmame laiške Timotiejui 3:16
  21. ↑ Evans (2003), 521–530 psl.
  22. ↑ 1 Kor 7:10–11, 9:14, 11:23–25, 2 Kor 12:9, 1 Kor 7:10–11; 9:14; 11:23–25, 2 Kor 12:9
  23. ↑ Powell, Mark A. (2009). Introducing the New Testament. Baker Academic. p. 248. ISBN 9780801028687.
  24. ↑ Brown (1997), 835–840 psl.
  25. ↑ Evans, C.A. (2008). Exploring the Origins of the Bible. Baker Academic. p. 154.
  26. ↑ Keener, (2009), 56 psl.
  27. ↑ Roberts, Mark D. (2007). Can We Trust the Gospels?: Investigating the Reliability of Matthew, Mark, Luke, and John. Crossway. p. 58. ISBN 978-1-4335-1978-9. Suarchyvuota iš originalo 2015 m. rugsėjo 7 d. Nuoroda tikrinta 2015 m. rugpjūčio 14 d..
  28. ↑ Licona (2010), 210–221 psl.
  29. ↑ 29,00 29,01 29,02 29,03 29,04 29,05 29,06 29,07 29,08 29,09 29,10 29,11 29,12 29,13 29,14 29,15 29,16 29,17 29,18 29,19 29,20 29,21 29,22 29,23 29,24 29,25 Funk, Hoover & The Jesus Seminar 1993, p. 3.
  30. ↑ 30,0 30,1 30,2 30,3 30,4 30,5 30,6 30,7 Witherington 1997, p. 113.
  31. ↑ 31,0 31,1 Metzger, Paul L. (2010). The Gospel of John: When Love Comes to Town. InterVarsity Press. p. 281. ISBN 978-0-8308-3641-3. Suarchyvuota iš originalo 2020 m. sausio 25 d. Nuoroda tikrinta 2017 m. rugsėjo 5 d..
  32. ↑ 32,0 32,1 May, Herbert G. ir Bruce M. Metzger. The New Oxford Annotated Bible with the Apocrypha. 1977. „Mark“ pp. 1213–39
  33. ↑ 33,0 33,1 33,2 33,3 Thompson, Frank Charles. The Thompson Chain-Reference Bible. Kirk bride Bible Co & Zondervan Bible Publishers. 1983. pp. 1563–64.
  34. ↑ May, Herbert G. and Bruce M. Metzger. The New Oxford Annotated Bible with the Apocrypha. 1977. „Matthew“ pp. 1171–1212.
  35. ↑ 35,0 35,1 McGrath 2006, pp. 4–6.
  36. ↑ 36,0 36,1 May, Herbert G. and Bruce M. Metzger. The New Oxford Annotated Bible with the Apocrypha. 1977. „Luke“ pp. 1240–85.
  37. ↑ 37,0 37,1 May, Herbert G. and Bruce M. Metzger. The New Oxford Annotated Bible with the Apocrypha. 1977. „John“ pp. 1286–318.
  38. ↑ Harris 1985, pp. 302–10.
  39. ↑ Perrotta, Louise B. (2000). Saint Joseph: His Life and His Role in the Church Today. Our Sunday Visitor Publishing. pp. 21, 110–12. ISBN 978-0-87973-573-9.
  40. ↑ Aslan, Reza (2013). Zealot: The Life and Times of Jesus of Nazareth. Random House. p. 756. ISBN 978-1-4000-6922-4.
  41. ↑ Harris, Stephen L. (1985). Understanding the Bible. Mayfield, pp. 270–72.
  42. ↑ Jn 19:26–27
  43. ↑ Mk 6, 3. Biblija, arba Šventasis Raštas. Lietuvos Biblijos draugija, Vilnius, 2022.
  44. ↑ Liddell, Henry G.; Scott, Robert (1889). An Intermediate Greek–English Lexicon: The Seventh Edition of Liddell and Scott’s Greek–English Lexicon. Clarendon Press. p. 797.
  45. ↑ Liddell, Henry G.; Scott, Robert (1889). An Intermediate Greek–English Lexicon: The Seventh Edition of Liddell and Scott’s Greek–English Lexicon. Clarendon Press. p. 797.
  46. ↑ Evans, Craig A. (2001). „Context, family and formation“. In Bockmuehl, Markus N.A. (ed.). Cambridge companion to Jesus. Kembridžo universiteto leidykla. 14, 21 psl. ISBN 978-0-521-79678-1. 2015 m. rugsėjo 7 d. suarchyvuota. Tikrinta 2015 m. rugpjūčio 14 d.
  47. ↑ Evangelija pagal Luką 2:28–35
  48. ↑ Evangelija pagal Luką 2:41–52
  49. ↑ Vermes (1981), 20, 26, 27, 29 psl.
  50. ↑ Mt 1, Lk 1
  51. ↑ Michėjo knyga 5
  52. ↑ Mk 6:3
  53. ↑ Pavyzdžiui, Mk 10:47
  54. ↑ Mt 13, 55. Biblija, arba Šventasis Raštas. Lietuvos Biblijos draugija, Vilnius, 2022.
  55. ↑ Bechtel, F. (1907). „The Brethren of the Lord“. The Catholic Encyclopedia. New York: Robert Appleton Company.
  56. ↑ Peter H. Davids, The Epistle of James: A Commentary on the Greek Text (Eerdmans, 1982). ISBN 978-0-8028-2388-5
  57. ↑ Craig A. Evans, The Bible Knowledge Commentary: John’s Gospel, Hebrews-Revelation, 260 psl. (Cook Communication Ministries, 2005). ISBN 0-7814-4228-1
  58. ↑ McCartney, Dan G. (2009-11-01). James. Baker Exegetical Commentary on the New Testament. Baker Academic. ISBN 978-0-8010-2676-8.
  59. ↑ Lk 6, 13-16. Biblija, arba Šventasis Raštas. Lietuvos Biblijos draugija, Vilnius, 2022.
  60. ↑ Pvz., Mt 27, 50-54. Biblija, arba Šventasis Raštas. Lietuvos Biblijos draugija, Vilnius, 2022.
  61. ↑ Mt 28, 1-10. Biblija, arba Šventasis Raštas. Lietuvos Biblijos draugija, Vilnius, 2022.
  62. ↑ Mk 16, 14-19. Biblija, arba Šventasis Raštas. Lietuvos Biblijos draugija, Vilnius, 2022.
  63. ↑ Lk 22:28-30
  64. ↑ Schreiner, Thomas R. (2008). New Testament Theology: Magnifying God in Christ. Baker Academic. pp. 23–37. ISBN 978-0-8010-2680-5. Suarchyvuota iš originalo 2015-09-10. Nuoroda tikrinta 2015-08-14.
  65. ↑ Cross & Livingstone 2005, Great Schism.
  66. ↑ 1 Corinthians 15:12–20
  67. ↑ „The Letter of Paul to the Corinthians“. Encyclopædia Britannica. Suarchyvuota iš originalo 2013-05-12. Nuoroda tikrinta 2013-06-26.
  68. ↑ Įst 18, 18-19. Biblija, arba Šventasis Raštas. Lietuvos Biblijos draugija, Vilnius, 2022.
  69. ↑ Iz 53, 4-6. Biblija, arba Šventasis Raštas. Lietuvos Biblijos draugija, Vilnius, 2022.
  70. ↑ Mch 5:2
  71. ↑ Pakartoto Įstatymo 21:23
  72. ↑ Iz 53:5
  73. ↑ Koranas 61:6
  74. ↑ Fasching, Darrell J.; deChant, Dell (2001). Comparative Religious Ethics: A Narrative Approach. John Wiley & Sons. pp. 241, 274–75. ISBN 978-0-631-20125-0.
  75. ↑ Koranas 4:157
  76. ↑ Robinson 2005
  77. ↑ Lawson 2009
  78. ↑ De Smet 2016, p. 93
  79. ↑ Robinson 1991, pp. 55–57
  80. ↑ Lawson 2009, pp. 129–133
  81. ↑ De Smet 2016, pp. 100–101
  82. ↑ Lawson 2009, pp. 123–129
  83. ↑ De Smet 2016, pp. 101–107
  84. ↑ Lawson 2009, pp. 117–118
  85. ↑ Khalidi, Tarif (2001). The Muslim Jesus: Sayings and Stories in Islamic Literature. Harvard University Press. p. 12. ISBN 978-0-674-00477-1.
  86. ↑ Robinson 2005
  87. ↑ Glassé, Cyril (2008). Concise Encyclopedia of Islam. Rowman & Littlefield. pp. 270–71. ISBN 978-0-7425-6296-7. Suarchyvuota iš originalo 2015 m. rugsėjo 7 d. Nuoroda tikrinta 2015 m. rugpjūčio 14 d..
  88. ↑ Hitti, Philip K. (1928). The Origins of the Druze People and Religion: With Extracts from Their Sacred Writings. Library of Alexandria. p. 37. ISBN 978-1-4655-4662-3.
  89. ↑ Dana, Nissim (2008). The Druze in the Middle East: Their Faith, Leadership, Identity and Status. Michigan University press. p. 17. ISBN 978-1-903900-36-9.
  90. ↑ Watson, Francis (2001). „The quest for the real Jesus“. In Bockmuehl, Markus N.A. (red.). Cambridge companion to Jesus. Cambridge University Press. pp. 156–57. ISBN 978-0-521-79678-1. Suarchyvuota iš originalo 2015 m. rugsėjo 10 d. Nuoroda tikrinta 2015 m. rugpjūčio 14 d..
  91. ↑ Evans, C. Stephen (1996). The historical Christ and the Jesus of faith. Oksfordo universiteto leidykla. p. v. ISBN 978-0-19-152042-6.
  92. ↑ Delbert, Burkett (2010). The Blackwell Companion to Jesus. John Wiley & Sons. p. 1. ISBN 978-1-4443-5175-0.
  93. ↑ Ehrman, Bart D. (2003). Lost Christianities: The Battles For Scripture And The Faiths We Never Knew. Oxford University Press. pp. 124–25. ISBN 978-0-19-518249-1. Suarchyvuota iš originalo 2020 m. spalio 8 d. Nuoroda tikrinta 2020 m. spalio 8 d..
  94. ↑ Rishi Das, Shaunaka (2009 m. kovo 24 d.). „Jesus in Hinduism“. BBC. Suarchyvuota iš originalo 2018 m. lapkričio 25 d. Nuoroda tikrinta 2013 m. birželio 4 d..
  95. ↑ Yogananda, Paramahansa (2008). Autobiography of a Yogi. Diamond Pocket Books. ISBN 978-81-902562-0-9. Suarchyvuota iš originalo 2015 m. rugsėjo 10 d. Nuoroda tikrinta 2015 m. rugpjūčio 14 d..
  96. ↑ Beverley, James A. (2011 m. birželio 11 d.). „Hollywood's Idol“. Christianity Today. Suarchyvuota iš originalo 2019 m. kovo 29 d. Nuoroda tikrinta 2013 m. gegužės 15 d..
  97. ↑ Plg. knygas Going Home: Jesus And Buddha as Brothers ir Living Buddha, Living Christ.
  98. ↑ 98,0 98,1 Hutson, Steven (2006). What They Never Taught You in Sunday School: A Fresh Look at Following Jesus. City Boy Enterprises. p. 57. ISBN 978-1-59886-300-0. Suarchyvuota iš originalo 2015 m. rugsėjo 7 d. Nuoroda tikrinta 2015 m. rugpjūčio 14 d..
  99. ↑ Pike, Sarah M. (2004). New Age and neopagan religions in America. Kolumbijos universiteto leidykla. p. 56. ISBN 978-0-231-12402-7.
  100. ↑ Bailey, Alice; Khul, Djwhal (2005). A Treatise on Cosmic Fire. Lucis Publishing Company. pp. 678, 1150, 1193. ISBN 978-0-85330-117-2. Suarchyvuota iš originalo 2020 m. spalio 8 d. Nuoroda tikrinta 2020 m. spalio 8 d..
  101. ↑ House, Wayne (2000). Charts of Cults, Sects and Religious Movements. Zondervan. p. 262. ISBN 978-0-310-38551-6. Suarchyvuota iš originalo 2020 m. spalio 8 d. Nuoroda tikrinta 2020 m. gegužės 12 d..
  102. ↑ „What Is Scientology's View of Moses, Jesus, Muhammad, The Buddha and Other Religious Figures of the Past?“. Church of Scientology International. Suarchyvuota iš originalo 2018 m. lapkričio 20 d. Nuoroda tikrinta 2013 m. birželio 13 d..
  103. ↑ Theodore, Dr Antony (2019). Jesus Christ in Love. Vertė Pradhan, Dr Tapan Kumar. New Delhi: Kohinoor Books. ISBN 978-8-194-28353-9. Nuoroda tikrinta 2021 m. birželio 13 d..
  104. ↑ Schweitzer, Albert (1948). The Psychiatric Study of Jesus: Exposition and Criticism. Vertė Joy, Charles R. Boston: Beacon Press. LCCN 48006488. OCLC 614572512. OL 6030284M.
  105. ↑ Bundy, Walter E. (1922). The Psychic Health of Jesus. New York: The Macmillan Company. LCCN 22005555. OCLC 644667928. OL 25583375M.
  106. ↑ Dawkins, Richard (2008 m. sausio 16 d.). The God Delusion. Houghton Mifflin Harcourt. p. 284. ISBN 978-0-547-34866-7. Suarchyvuota iš originalo 2015 m. kovo 27 d. Nuoroda tikrinta 2014 m. gruodžio 13 d..
  107. ↑ Žižek, Slavoj (2017). „Christian Atheism“. YouTube (European Graduate School Video Lectures). Nuoroda tikrinta 2022 m. gegužės 4 d..{{cite web}}: CS1 priežiūra: numeric names: authors list (link)
  108. ↑ Ehrman, 12 psl.
  109. ↑ Theissen ir Merz, 113–15 psl.
  110. ↑ Theissen ir Merz, 90 psl.
  111. ↑ Theissen ir Merz, 90 psl.
  112. ↑ Theissen ir Merz, 90 psl.
  113. ↑ James D.G. Dunn. „Paul’s understanding of the death of Jesus“ in Sacrifice and Redemption, redagavo S.W. Sykes (2007 m. gruodžio 3 d.) Kembridžo universiteto leidykla ISBN 978-0-521-04460-8 35–36 psl.
  114. ↑ Jesus Now and Then pagal Richard A. Burridge ir Graham Gould (2004 m. balandžio 1 d.) ISBN 978-0-8028-0977-3 p. 34
  115. ↑ Jesus pagal Michael Grant 2004 ISBN 978-1-898799-88-7 200 psl.
  116. ↑ The Gospels and Jesus pagal Graham Stanton, 1989 ISBN 978-0-19-213241-3 Oksfordo universiteto leidykla, 145 psl.
  117. ↑ Robert E. Van Voorst Jesus Outside the New Testament: An Introduction to the Ancient Evidence Eerdmans Publishing, 2000. ISBN 978-0-8028-4368-5 16 psl.

Literatūra

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]


Vikiteka: Jėzus Kristus – vaizdinė ir garsinė medžiaga
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Jėzus_Kristus&oldid=7417542"