Romuva

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Baltų religija
Baltų religijaRomuvos simbolis.jpg
Infolentelė: žiūrėti  aptarti  redaguoti

„Romuva“ (kitaip Senovės baltų religinė bendrija[1]) – XX a. įkurta ir daugiausia Lietuvoje veikianti neopagoniškoji religinė bendrija. „Romuva“ taip pat turi bendruomenes ir pasekėjų Australijoje, Kanadoje, JAV, Didžiojoje Britanijoje ir Norvegijoje.[2][3] „Romuvos“ tikėjimo praktikavimas daugelio jos pasekėjų laikomas kultūrinio pasididžiavimo dalimi, kaip ir tradicinis menas, baltiškasis folkloras, tradicinių švenčių šventimas, tradicinių dainų dainavimas.[4] Pavadinimas bendrijai suteiktas pagal Petro Dusburgiečio aprašytą senovės prūsų šventyklą Romovę (prūs. Rômowe) Nadruvoje.[2][5]

Senovės baltų religija, į kurią orientuojasi „Romuva“, yra bendras sąlyginis įvairių ikikrikščioniškų religinių praktikų, kultų ir pasaulėžiūrų gyvavusių baltų gyvenamame regione apibūdinimas. Šios religinės praktikos ir pasaulėžiūros buvo daugiasluoksnės[6] ir laikui bėgant keitėsi, pvz., keitėsi laidojimo papročiai, o tai rodo fundamentalius pasaulėžiūros pokyčius. Pvz., Marija Gimbutienė teigia, jog baltų pirmtakai garbino Žemės deivę bei kitas moteriškos giminės deives, o ateiviai indoeuropiečiai atnešė tikėjimo į Dangaus dievą ir kitas vyriškos dievybes papročius.[7][8] „Romuva“ nebando apimti visos baltų religijos įvairovės, o orientuojasi į vieną iš jos aspektų - chtoniškąją, per valstiečių sluoksnį išlikusią tikybą.[9] Pati „Romuva“ teigia, kad ji tęsia baltiškąsias tradicijas, kurios išliko folklore ir papročiuose.[10][11][12]

XVII a. Romovės piešinys pagal Simono Grunau aprašymą.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Krikščionybė[taisyti | redaguoti kodą]

Senovės baltų religinės praktikos, pasaulėžiūra ir kultai vystėsi ir keitėsi veikiant vidiniams socialinės raidos ir išorinėms (migracijos, užkariavimai) jėgoms. Nuo XI a. baltai ėmė artimiau susidurti su krikščionybe. Pirmieji rašytiniuose šaltiniuose minimi misionieriai į baltų gyvenamą regioną pradėjo skverbtis IX a. Kvedlinburgo analuose aprašoma Brunono Kverfurtiečio misija, kurios metu bandydamas atversti „pagonis“ tarp Lietuvos ir Prūsijos 1009 m. jis su 18 palydovų buvo jotvingių nužudytas. Nuo 1199 m. Romos katalikų bažnyčia pradėjo skelbti kryžiaus žygius prieš pagonis prie Baltijos jūros.[13] Iš rytų, per Rusios kunigaikštystes baltų gentis pasiekė ir stačiatikybė.

1251 m. pasikrikštijo Lietuvos didysis kunigaikštis Mindaugas. Nepaisant krikšto Ipatijaus metraštis mini, kad jis neatsisakė „pagonių dievų“ garbinimo. Jis aukojęs Aukščiausiajam dievui, Perkūnui, Teliaveliui (kalvių dievui) ir Žvorūnai (miškų ir medžiotojų deivei). 1261 m. Mindaugas oficialiai atsisakė krikščionybės. Nepaisant kryžiuočių nuolatinių puolimų didžiojo kunigaiškčio laikais Lietuvos valstybė išsiplėtė ir suformavo didelę „pagonių imperiją“.[14][15][16]

Senasis baltų tikėjimas faktiškai iki 1387 m. buvo oficiali Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės religija. Algirdo sūnus Jogaila 1386 m. apsikrikštijo ir tapo Lenkijos karaliumi. 1387 m. Jogaila krikštijo lietuvius Vilniuje. Būtent šie metai laikomi oficialia Lietuvos krikšto data, nes Mindaugui tikrai ar tariamai atsimetus nuo krikšto Lietuva vėl buvo laikyta pagoniška šalimi.[16][15]

Lietuva buvo paskutiniąja Europos valstybe, kurios valdovai priėmė krikščionybę ir iki XIV a. pab. išlaikė „pagonybę“.[16] Po krikščionybės priėmimo baltų tikėjimas pamažu nyko ir išliko daugiausiai valstiečių luome, tačiau atsisiejimas nuo senojo tikėjimo buvo pastebimas daug anksčiau bajorų tarpe.[17] Pagonybės praktikos tarp valstiečių, ypač Žemaitijoje, fiksuotos iki pat XVII a. pr.

Romantizmas ir Atgimimas[taisyti | redaguoti kodą]

XX a. pradžioje prigimtinio baltų tikėjimo vertę savo raštuose iškėlė Vydūnas.

XIX a. romantizmo įtakoje, o ypač prasidėjus Atgimimui, „pagonybė“ ir folkloras lietuvių inteligentijos pradėtas idealizuoti.[18] Kai kurie to laikotarpio istorikai bandė įrodyti „senovės politeizmo“ grožį ir patys kūrė tam tikrus lietuvių mitologijos elementus. Garsiausias iš jų buvo Teodoras Narbutas, kuris lietuvių mitologijai pritaikė senovės graikų mitus bei kūrė naujus[19].

XX a. pr. senovinių pagoniškų tradicijų dar buvo galima atrasti folklore ir papročiuose. Liaudis šventė tradicines šventes, kuriose senieji papročiai buvo susipynę su krikščioniškomis tradicijomis.[20][21] Tuo metu prigimtinio baltų tikėjimo vertę savo raštuose iškėlė Vydūnas (Vilhelmas Storosta). „Romuvos“ jis laikomas vienu iš jų tikėjimo pradininkų.[22] Iš Vydūno „Romuvos“ pradininkai perėmė siekius sieti baltiškąjį tikėjimą su hinduizmu, ieškoti ne tik kalbinių, bet ir dvasinių bei kultūrinių sąsajų su Indija.

Sovietų laikai[taisyti | redaguoti kodą]

Jonas Trinkūnas įšventintas į „Romuvos“ krivius 2002 m.

XX a. septintajame dešimtmetyje susiklostę gan draugiški Sovietų Sąjungos ir Indijos ryšiai leido atlikti mokslinius tyrimus, kurie atskleidė Indijos ir baltų kalbų, mitologijos ir papročių panašumus.[23] 1967 m. profesoriai įsteigė „Indijos bičiulių draugiją“. Tais pačiais metais Jonas Trinkūnas įkūrė etninės kultūros kraštotyros draugiją „Ramuva“.[24]

Tarybų Sąjungos vykdytos ateizavimo politikos metu pirmiausia buvo siekiama atitraukti visuomenę nuo Katalikų Bažnyčios, kurią valdžia suvokė kaip politinį priešą, įtakingą jėgą, gebančią telkti ir organizuoti žmones, kartu nepuolant rytietiškų bei „neopagoniškų“ religijų ar net ir jas remiant.[24] Tuo pačiu „neopagoniški“ judėjimai buvo siejami su nacionalizmu ir dėl to netoleruoti (1974 m. J.Trinkūnas pašalintas iš universiteto „už tautinę veiklą“.)[25] Michailo Gorbačiovui paskelbus „atvirumo” („glasnost”) politiką 1988 m. „Romuva“ vėl pradėjo veikti,[26] ji aktyviai dalyvavo judėjime už Lietuvos nepriklausomybę.

Po nepriklausomybės atgavimo[taisyti | redaguoti kodą]

Po nepriklausomybės atgavimo neopagonybė tapo veikiau religiniu nei kultūriniu judėjimu.[27] „Romuvos“ veikla tapo formaliai organizuota. 1992 m. pirmą kartą oficialiai įregistruota „Romuva“ kaip baltų tikėjimo bendruomenė. 2002 m. Vilniaus, Kauno, Molėtų „Romuvos“ formaliai susijungė į senovės baltų religinę bendriją.[2]

2003 m. dėl skirtingo narių požiūrio į teologiją, apeigų bei švenčių atkūrimą nuo „Romuvos“ atskilo „Druwi“ bendruomenė.[2]

Pagal 2011 m. Lietuvos gyventojų surašymo duomenis „Baltų tikėjimo“ šalininkams save priskyrė daugiau kaip 5 tūkst. gyventojų, kai tuo tarpu 2001 m. jų buvo apie 1 tūkst., tačiau ne visi laikantys save „baltų tikėjimo“ šalininkais priklauso „Romuvos“ bendrijai. Šiuo metu „Romuva“ yra didžiausia tarp netradicinių valstybės religijų Lietuvoje.[28]

Struktūra[taisyti | redaguoti kodą]

„Romuviečiai“ yra susivieniję į formalias religijos išpažinėjų bendruomenes („Romuvas“). 2002 m. Teisingumo ministerijoje įregistruota religinė bendrija „Romuva“ dabar vienija apie 30 įregistruotų arba neformaliai veikiančių bendruomenių Lietuvoje ir užsienyje (JAV, Kanadoje, Jungtinėje Karalystėje, Norvegijoje.)[29]

Formalizuotai religinei bendrijai vadovauja išpažinėjų išrinktas krivis. Juo nuo įkūrimo buvo etnologas, J. Basanavičiaus premijos laureatas Jonas Trinkūnas, po jo mirties 2014 m. krive buvo išrinkta jo žmona Inija Trinkūnienė. Atskirose grupėse yra nuo vieno iki kelių vaidilų. Vaidilos – tai šventikai, kuriems suteikta įšventinimo, santuokos, laidojimo ir kitos teisės. Esant reikalui, krivis šaukia vaidilų ratą. Vaidilų ratas apsvarsto ir priima sprendimus svarbiausiais bendrijai klausimais.[2][30]

Tikėjimas[taisyti | redaguoti kodą]

„Romuvos“ apeigas ir šventes jos įkūrėjai kūrė remdamiesi išlikusiais ir rekonstruotais ikikrikščioniškais liaudies religijos papročiais ir folkloru.[31] Senojo baltų tikėjimo gaivintojai sėmėsi įkvėpimo ir iš vedų. Tiek Vydūnas, tiek J. Trinkūnas, norėdami atsitolinti nuo krikščionybės, buvo linkę sieti senąją lietuvių tikybą ir hinduizmą.[32] Čikagos „Romuvos“ steigėjas Vilius Rudra Dundzila (Audrius Dundzila) neatmeta galimybės baltų tikėjimą papildyti tam tikrais hinduizmo filosofiniais ir religiniais elementais, įvesti tokias dvasines praktikas kaip meditacija ir joga. J. Trinkūnas, remdamasis Indijos filosofijos sąvoka dharma įvedė vieną esminių „Romuvos“ tikėjimo sąvokų – darną.[33]

Pasaulėžiūra[taisyti | redaguoti kodą]

Šiuolaikinis Žemynos atvaizdas.

„Romuva“ teigia, kad atstovauja žemdirbių praktikuotą religiją, dar dažnai vadinamą chtoniškąja (žemės ir požemio). „Romuviai“ tiki gamtos šventumu, todėl transcendencija – dangus – praranda savo išskirtinę svarbą, nors ji ir neatmetama. Jie taip pat mano, kad gamta yra amžina. Esą lietuvių mituose (senųjų tikėjimų etiologinėse sakmėse) pasaulis kuriamas ir perkuriamas dviejų dievų – šviesos ir tamsos, kūrimo ir griovimo, dangaus ir požemio dievai – Dievas ir Velinas. Jų sąveika ir prieštaravimai kurianti darną ir būtį.[34][2]

Gerbiami dievai ir deivės. Yra didieji dievai – Dievas (Dangus, Praamžius), Perkūnas, Žemyna (Motina Žemė), Laima (gyvenimo tikslas ir likimas), Saulė, tačiau pasaulyje esą yra daugybė dievybių, todėl žmonės dievus pasirenka pagal tradiciją arba tai, kas jiems artimiau. Deivės ir dievai gali būti susiję su konkrečiomis vietovėmis, istoriniais įvykiais.[34][2]

Pasak „Romuvos“ žmogus ir dievai yra gamtos dalys, kurios viena nuo kitos yra priklausomos. Jos tikėjimo išpažinėjai mano kad darna – gamtoje, pasaulyje, žmonių visuomenėje veikiančių veiksnių pusiausvyra – linkusi silpti ir nykti. Žmogaus tikslas yra siekti darnos. Taip pat laikytis dorovės, nekenkti kitiems. Jie taip pat gerbia protėvius, tiki pomirtiniu vėlės gyvenimu Dausose.[34][2]

Apeigos[taisyti | redaguoti kodą]

Romuviečių sueigos vieta, Žemaičių alkas, Šventojoje.
Aukuras. Ugnis ir vanduo – kertiniai gamtos gaivalai.
„Romuvos“ kasmet rengiama Jorės šventė Kulionyse.

„Romuvos“ apeigos rengiamos kalendorinių ir žmogaus gyvenimo ciklo švenčių metu. Kalendorinės ir žmogaus gyvenimo ciklo šventės turi daugybę savitų tradicinių apeigų, kurios dažnai skiriasi skirtingose vietovėse. Taip pat skirtingose vietovėse ypatinga reikšmė teikiama skirtingiems dievams.[2][34]

Apeigų metu dainuojamos liaudies dainos, šokami, liaudies šokiai, atliekama liaudies muzika. Apeigos įprastai atliekamos senosiose lietuvių šventvietėse – alkuose. Alkai – kalvos, uolos, akmenys, medžiai, vandens telkiniai ir pan. – senovės baltų buvo laikomi tarpininkais tarp žmonių ir dievybių.[2][34]

Pagrindinė „Romuvos“ bendrųjų apeigų ceremonija susideda iš kelių dalių:

  1. Apeiginės ugnies uždegimo ir jos deivės Gabijos pagerbimo aukojant druską. Iki pat XX a. šios apeigos buvo atliekamos kiekvieną rytą užkuriant namų židinio ugnį. Nauja šventa ugnis būdavo užkuriama ir švenčių metu, o jos žarijos parsinešamos į namų židinius.
  2. Žemynėliavimas ir palabinimas, jų metu pagerbiama pagrindinė „Romuvos“ dievų pora: Žemyna ir Perkūnas. Palabinimas vyksta nuliejant pirmą gurkšnį alaus, midaus (ar kito šventinio gėrimo) ir siunčiant apeiginį kaušą pasauliui (pagal saulės judėjimą danguje, laikrodžio rodyklės kryptimi) palabinant – t. y. palinkint iš kairės stovinčiam kaimynui gėrio (skalsos, darnos, vaisingumo, džiaugsmo…). Kaušas apieina ratu vieną ar tris kartus. Po to pagerbiami kiti dievai.

Šventės[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinės romuvių šventės susijusios su gamtos virsmais, ypač saulėgrįžomis ir lygiadieniais:[2][34]

Tačiau esama ir kitų švenčių. Tai Velykos, Rasos, Dagotuvės, Kūčios, Kalėdos, Užgavėnės, Jorė, Žolinės, Ilgės (Vėlinės) ir kt.[2][34]

„Romuviai“ taip pat rengia iškilmes ypatingiems žmogaus gyvenimo tarpsniams pažymėti (palaiminimas, jungtuvės ir t.t.).[2][34]

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Pranskevičiūtė R., Aleknaitė E. „Šiuolaikinė pagonybė Lietuvoje: matomos ir nematomos grupės“. Sud. Ališauskienė, M. „Religijų įvairovė Lietuvoje: portretai, kasdienybė ir šventės“. VDU, „Versus aureus“. 2014 m. El. knyga
  • Trinkūnas, Jonas. “Baltic Religion Today” („Baltų religija šiandien“). Vilnius: Senovės baltų religinė bendrija. 2011 m. El. knyga
  • Strmiska, Michael F. (2011). “Romuva Looks East: Indian Inspiration in Lithuanian Paganism”. Eds. Ališauskienė, M. Schröder, I.W. “Religious Diversity in Post-Soviet Society: Ethnographies of Catholic Hegemony and the New Pluralism in Lithuania”. Surrey: Ashgate. ISBN 978-1-4094-0912-0. El. knygos skyrius
  • Dundzila, Vilius Rudra, Strmiska, Michael F. (2005). “Romuva: Lithuanian Paganism in Lithuania and America”. Ed. Strmiska, Michael F. “Modern Paganism in World Cultures: Comparative Perspectives”. ABC-CLIO. ISBN 9781851096084.
  • Dundzila, Vilius Rudra. (2007). “Baltic Lithuanian Religion and Romuva.” Tyr: Myth-Culture-Tradition 3. Ultra Press. ISBN 978-0-9720292-3-0.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg

Vikiteka

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. „Kontaktai | Romuva“. romuva.lt. Suarchyvuotas originalas 2016-06-02. Nuoroda tikrinta 2016-06-06. 
  2. 2,00 2,01 2,02 2,03 2,04 2,05 2,06 2,07 2,08 2,09 2,10 2,11 2,12 Sud. M. Ališauskienė „Religijų įvairovė Lietuvoje: portretai, kasdienybė ir šventės“ Pranskevičiūtė R., Aleknaitė E. Šiuolaikinė pagonybė Lietuvoje. VDU, Versus aureus, 2014 m.
  3. Dundzila, Vilius Rudra; Strmiska, Michael F. (2005). „Romuva: Lithuanian Paganism in Lithuania and America“. In Strmiska, Michael F. Modern Paganism in World Cultures: Comparative Perspectives. ABC-CLIO. ISBN 9781851096084. P.278.
  4. Dundzila, Vilius Rudra; Strmiska, Michael F. (2005). „Romuva: Lithuanian Paganism in Lithuania and America“. In Strmiska, Michael F. Modern Paganism in World Cultures: Comparative Perspectives. ABC-CLIO. ISBN 9781851096084. P.244
  5. Vytautas Mažiulis, Prūsų kalbos etimologijos žodynas, 1-ojo leidimo 4 t. 32 psl. „Prūsų kalbos paveldo duomenų bazė“
  6. http://alkas.lt/2011/07/07/gintaras-beresnevicius-baltu-religiniu-vaizdiniu-atkurejas/
  7. Kasperavičiūtė, D.. „Y Chromosome and Mitochondrial DNA Variation in Lithuanians“ (in en). Annals of Human Genetics, 68 (5), 438–452 (2004-09-01). DOI:10.1046/j.1529-8817.2003.00119.x. ISSN 1469-1809. 
  8. Eds. Ališauskienė, M. Schröder, I.W. 2011. Religious Diversity in Post-Soviet: Society Ethnographies of Catholic Hegemony and the New Pluralism in Lithuania. Chapter 6. Romuva Looks East: Indian Inspiration in Lithuanian Paganism Strmiska, Michael F. page 128. Surrey: Ashgate. ISBN 978-1-4094-0912-0.
  9. Trinkūnas, Jonas (2006). „Etninės tradicijos chtoniškumas lietuvių kultūroje“. Kultūrologija 14. Rytai-Vakarai: komparatyvistinės studijos V, Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas. pp. 245–259.
  10. Dundzila, Vilius Rudra (2007). „Baltic Lithuanian Religion and Romuva“. Tyr 3. Ultra Press. ISBN 978-0-9720292-3-0., pp. 279, 296–298.
  11. Dundzila, Vilius Rudra; Strmiska, Michael F. (2005). „Romuva: Lithuanian Paganism in Lithuania and America“. In Strmiska, Michael F. Modern Paganism in World Cultures: Comparative Perspectives. ABC-CLIO. ISBN 9781851096084., p. 247.
  12. Ignatow, Gabriel (2007). „Cultural Heritage and the Environment in Lithuania“. Transnational Identity Politics and the Environment. Lexington Books. ISBN 978-0739120156., p. 104.
  13. Dundzila, Vilius Rudra (2007). „Baltic Lithuanian Religion and Romuva“. Tyr 3. Ultra Press. ISBN 978-0-9720292-3-0..-p.287
  14. Dundzila, Vilius Rudra; Strmiska, Michael F. (2005). „Romuva: Lithuanian Paganism in Lithuania and America“. In Strmiska, Michael F. Modern Paganism in World Cultures: Comparative Perspectives. ABC-CLIO. ISBN 9781851096084.- P.242
  15. 15,0 15,1 Mindaugo atsimetimas nuo krikščionijos VU: LDK istorija
  16. 16,0 16,1 16,2 Lietuvos krikštas: krikščioniškos Europos atbaiga VU: LDK istorija
  17. Eds. Ališauskienė, M. Schröder, I.W. 2011. Religious Diversity in Post-Soviet: Society Ethnographies of Catholic Hegemony and the New Pluralism in Lithuania. Chapter 6. Romuva Looks East: Indian Inspiration in Lithuanian Paganism Strmiska, Michael F. page 128. Surrey: Ashgate. ISBN 978-1-4094-0912-0.
  18. Dundzila, Vilius Rudra; Strmiska, Michael F. (2005). „Romuva: Lithuanian Paganism in Lithuania and America“. In Strmiska, Michael F. Modern Paganism in World Cultures: Comparative Perspectives. ABC-CLIO. ISBN 9781851096084., p. 244.
  19. Baár, Monika (2010). Historians and Nationalism. Oxford University Press. ISBN 978-0-19-958118-4, p.244.
  20. Dundzila, Vilius Rudra; Strmiska, Michael F. (2005). „Romuva: Lithuanian Paganism in Lithuania and America“. In Strmiska, Michael F. Modern Paganism in World Cultures: Comparative Perspectives. ABC-CLIO. ISBN 9781851096084., p. 258–270.
  21. Dundzila, Vilius Rudra (2007). „Baltic Lithuanian Religion and Romuva“. Tyr 3. Ultra Press. ISBN 978-0-9720292-3-0., p. 321.
  22. Dundzila, Vilius Rudra; Strmiska, Michael F. (2005). „Romuva: Lithuanian Paganism in Lithuania and America“. In Strmiska, Michael F. Modern Paganism in World Cultures: Comparative Perspectives. ABC-CLIO. ISBN 9781851096084. P.361
  23. Eds. Ališauskienė, M. Schröder, I.W. 2011. Religious Diversity in Post-Soviet: Society Ethnographies of Catholic Hegemony and the New Pluralism in Lithuania. Chapter 6. Romuva Looks East: Indian Inspiration in Lithuanian Paganism Strmiska, Michael F. page 133. Surrey: Ashgate. ISBN 978-1-4094-0912-0.
  24. 24,0 24,1 Nerija Putinaitė. „Nugenėta pušis. Ateizmas kaip asmeninis apsisprendimas tarybų Lietuvoje“ Židinys, 2015 (knygos ištrauka delfi.lt)
  25. Pirmadienį mirė „Romuvos“ vyriausiasis krivis Jonas Trinkūnas (trumpa biografija 15min.lt)
  26. Eds. Ališauskienė, M. Schröder, I.W. 2011. Religious Diversity in Post-Soviet: Society Ethnographies of Catholic Hegemony and the New Pluralism in Lithuania. Chapter 6. Romuva Looks East: Indian Inspiration in Lithuanian Paganism Strmiska, Michael F. page 134. Surrey: Ashgate. ISBN 978-1-4094-0912-0.
  27. „Senovės baltų tikėjimas sparčiai plinta“. delfi.lt. 2014-07-09. Suarchyvuotas originalas 2016-05-09. Nuoroda tikrinta 2016-06-02. 
  28. Lietuvos gyventojai pagal tikybą 2001 ir 2011 m. surašymų duomenis
  29. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija
  30. „Vilniaus Gedimino kalne įšventinta Lietuvos Romuvos Krivė“. 15min.lt. 2015-05-31. Suarchyvuotas originalas 2016-03-11. Nuoroda tikrinta 2016-06-06. 
  31. Rasa Pranskevičiūtė. 2014. (Kaarina Aitamurto, Scott Simpson. Modern Pagan and Native Faith Movements in Central and Eastern Europe. Routledge, 2014. p. 80.)
  32. Eds. Ališauskienė, M. Schröder, I.W. 2011. Religious Diversity in Post-Soviet Society: Ethnographies of Catholic Hegemony and the New Pluralism in Lithuania. Chapter 6. Romuva Looks East: Indian Inspiration in Lithuanian Paganism Strmiska, Michael F. page 125. Surrey: Ashgate. ISBN 978-1-4094-0912-0.
  33. Eds. Ališauskienė, M. Schröder, I.W. 2011. Religious Diversity in Post-Soviet Society: Ethnographies of Catholic Hegemony and the New Pluralism in Lithuania. Chapter 6. Romuva Looks East: Indian Inspiration in Lithuanian Paganism Strmiska, Michael F. page 146. Surrey: Ashgate. ISBN 978-1-4094-0912-0.
  34. 34,0 34,1 34,2 34,3 34,4 34,5 34,6 34,7 Trinkūnas, Jonas. Baltic Religion Today (Baltų religija šiandien) Vilnius: Senovės baltų religinė bendrija. 2011. ISBN 978–609-95278-1-9
Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją
Verta.png Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją.
Wikimedia alt gold.svg

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedia alt gold.svg Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.