Lietuviškas kalendorius
| Lietuviškas kalendorius | |
|---|---|
 Kalendorius Lietuvos etnokosmologijos muziejuje (Molėtų raj.)
| |
| Lietuva | |
| Pradėtas naudoti | 1846 |
| Tipas | Saulės |
| Dienų metuose | 365-366 |
| Mėnesių metuose | 12 |
| Datos pagal Grigaliaus kalendorių | |
| Metų pradžia | sausio 1 |
| Naudojamos eros | |
| Krikščioniškoji era | 1 m. |
| Vikiteka: |  Vikitekavikiteka
|
Lietuviškas kalendorius – Lietuvoje naudojamas kalendorius, kurio pagrindą sudaro Saulės metų trukmė, yra 365 dienos, jis suskirstytas į 12 mėnesių.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Senovės Lietuvoje vartotas Mėnulio kalendorius. Plintant žemdirbystei įsigalėjo Saulės kalendorius. Nuo XIII a. vidurio Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje oficialiai vartojamas Julijaus kalendorius. Lietuvoje metai turėjo 13 ( mėnulio) mėnesių, o vėliau 12 (saulės) mėnesių. Mėnesių pavadinimai Lietuvoje buvo susiję su gamtos reiškiniais, žemės ūkio darbais, šventėmis.
Lietuvoje Grigaliaus kalendorius vartojamas nuo 1586 m. Rusijos valdomoje Lietuvos dalyje nuo 1800 m. vėl grįžta prie Julijaus kalendoriaus. Užnemunė ir toliau vartojo Grigaliaus kalendorių. 1915 m. lapkričio 15 d. (senuoju stiliumi) visoje Lietuvoje vėl pereita prie naujojo stiliaus kalendoriaus.
Pirmųjų lietuviškųjų kalendorių pradininkas – liaudies švietėjas Laurynas Ivinskis (1810–1881). L. Ivinskio 1845 m. parengtas kalendorius buvo išleistas 1846 m. Vilniuje, Adomo Zavadskio spaustuvėje. Jo leidimui lėšų skyrė Rietavo kunigaikštis Irenėjus Kleopas Oginskis. Kalendorius vadinosi „Metų skajtlius ukiniszkas ant metu Wieszpaties 1846“. Dėl tokio pavadinimo Ivinskio kalendoriai kartais vadinami „metskaitliais“. Pirmųjų septynerių metų kalendoriai buvo leidžiami paties L. Ivinskio arba jo iniciatyva gautomis lėšomis, o iki 1852 m. ir dalyti nemokamai. Nuo 1855 m. Zavadskis leido kalendorius jau net mokėdamas Ivinskiui honorarą. Lietuviški kalendoriai ėjo iki spaudos uždraudimo 1864 m. 1866–1867 m. L. Ivinskis turėjo kalendorių perrašyti rusiškomis raidėmis. 1878 m. išleido lotynų raidėmis, bet be lenkiškų ženklelių. Iš viso išėjo 22 kalendoriai (19 lotynų raidėmis ir 3 kirilica).
L. Ivinskio leisti ir redaguoti kalendoriai buvo pirmieji lietuvių kalba leisti periodiniai leidiniai, skirti tiek paprastai liaudžiai, tiek ir labiau išsilavinusiems žmonėms. Anksčiau Lietuvoje būta tik lenkiškų ir rusiškų kalendorių. Pirmuosiuose lietuviškuosiuose kalendoriuose spausdinti ūkiški patarimai, liaudies medicinos žinios, informacija apie bažnytines šventes, astrologiją, istorinius įvykius. Juose spausdinta lietuvių autorių (Silvestro Valiūno, Dionizo Poškos, Antano Baranausko, Antano Strazdo, Karolinos Praniauskaitės ir kt.) kūriniai, užsienio autorių tekstų vertimai, tautosaka.
Nuo 1990 m. kasmet skiriama Lauryno Ivinskio premija už geriausią per metus išleistą lietuvišką kalendorių.
Mažojoje Lietuvoje gotišku šriftu buvo leidžiamos vadinamosios kalendros. Jų pradininkas – Tilžės mokytojas Erdmonas Šesnakas (1797-1864), parengęs „Prūsiškas kalendras ant meto 1847“ (išleistos Klaipėdoje Frydricho Vilhelmo Horcho spaustuvėje). Kaip ir L. Ivinskio kalendoriai, įvairios kalendros (evangeliškos, lietuviškos ir t. t.) susidėjo iš 2 dalių – informacinės ir literatūrinės, kurioje spausdinta ir Didžiosios Lietuvos autorių kūryba.
Nuo 1883 m. ėmė eiti „Lietuviškas Aušros kalendorius“, juos leido ir kiti periodiniai leidiniai. Spaudos draudimo laikais išėjo per 60 pavadinimų kalendorių.
Pirmasis latviškas kalendorius „Latviešu tautas kalendars“ išleistas 1875 m.
Savaitės, mėnesiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Lietuviškame kalendoriuje savaitės dienos pavadintos tiesiog eilės tvarka: pirmadienis (pirma diena), antradienis (antra diena) ir t. t. Su gamtoje vykstančiais reiškiniais jos nesiejamos.
Lietuvių kalboje mėnesiai vadinami apibūdinant, kas tuo metu vyksta, kuo mėnuo išsiskiria iš kitų, nors dauguma pasaulio kalbų (pvz., anglų, vokiečių, rusų) naudoja lotyniškus mėnesių pavadinimus. Mėnesių pavadinimai Lietuvoje nuo senų laikų iki šiol yra keitęsi.[1]
- Sausis – kilo nuo lietuviško žodžio „sausas“. Šiuo laiku vyrauja šalti ir sausi orai, žemę būna padengęs sniegas, o upes sukaustęs ledas. Jeigu sninga, tai sniegas pasižymi smulkumu, sausumu, būna vėjo pustomas.
- Vasaris – nuo žodžio „vasara“. Šį mėnesį pasirodydavo pirmieji artėjančios vasaros ir pavasario ženklai.
- Kovo mėnesį parskrisdavo paukščiai kovai.
- Balandžio mėnesį miestų gatvėse burkuoja balandžiai.
- Gegužė – laikas, kai užkukuoja gegutė.
- Birželis – mėnuo, kai žydi beržas. Taip pat kilęs nuo žodžio „biržis“. Tai buvo ūkininkų dirbamoje žemėje paliekama žymė. Iki šios žymės būdavo šį mėnesį sėjami grūdai.
- Liepa – mėnuo, kai žydi liepos.
- Rugpjūtis – rugių pjūties metas.
- Rugsėjis – rugių sėjos metas.
- Spalis – linų apdorojimo metas, kai šukuojami spaliai.
- Lapkritis – lapų kritimo metas.
- Gruodžio mėnesį sušąla žemė, ją sukausto gruodas.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ LHMT: Mėnesių vardai. Archyvuota kopija 2019-11-17 iš Wayback Machine projekto.