Kurka

Kurka – prūsų derlingumo, vaisingumo dievybė.

Istoriografija

Pirmą kartą paminėta 1249 m. Vokiečių ordino ir prūsų taikos (Christburgo taika) sutartyje, čia ji apibūdinama kaip stabas iš paskutinių tais metais javų varpų. Simonas Grunau ir Lukas Davidas mini Kurką kaip vieną iš šešių aukščiausių prūsų panteono dievų. S. Grunau vadina Kurką maisto ir gėrimo dievu, kurio stabas stovėjęs Šventapilėje, vietovėje, kur augęs ąžuolas. Šalia kūrenta ugnis, joje deginę iškultus javus arba miltus, medų.

Vladimiras Toporovas šias Kurkai skirtas apeigas lygina su latvių javų dievybės Jumio varymo iš lauko papročiu, teigia, kad Kurka yra derlingumo dvasia, kuri gali pakenkti grūdams, o žmogui su ja tinkamai bendraujant – pagausinti derlių. Kiti šaltiniai nurodo, kad Kurka buvo garbinama ten, kur prie vandens stovėjo akmuo. Ten būdavęs aukuras, prie jo – Kurkos stabas. Prūsai aukodavo pirmuosius pavasario vaisius, pirmą pagautą žuvį. Matas Pretorijus Kurką vadina Curcho ir kildina iš žodžio gerklė. Kazimieras Būga vardą Kurka siejo su lietuvišku žodžiu krūmas. Jis mėgino Kurką kildinti iš slavų kъrčь, rusų корч, lenkų karcz „krūmas, kelmas“. Aleksandras Briukneris su prūsų Kurku sieja M. Strijkovskio paminėtąją Krūminę Pradžių varpų ir latvių „laukų ir javų“ dievą Ceruoklį. Jo primenama, kad paminėtieji lietuvių ir latvių dievavardžiai yra susiję su krūmu: „ceroklis – krūminis dantis, kruminas – taip pat“. Šiam semantiniam laukui turbūt skirtina ir keras, keroti, latvių cers „krūmas, keras“, cerot „keroti“, cerains „kerotas, išsikerojęs, kuplus“.

Su žemaičiais ribojęsi skalviai šiam dievui taip aukodavę: ant išskobtos lentos sudėdavo grūdus ar žuvis ir ant jų atlikdavo midaus, pieno ar alaus libacijas, o paskui viską sudegindavo savo dievams.