Vaidila
| Baltų religija |
|---|
 |
Pagrindai
|
Dievybės
|
Šiuolaikinė tradicija
|
Vaidila (taip pat vaidilė, vaidilutė; latv. vaidelotis; prūs. vaidilas, vaidilutis; šaknis „vaid-“ reiškia „žinojimą“, plg. prūsų wīdātun)[1][2] – baltų religijos žynys, pranašas. Galėjo būti ir moterys. Pirmą kartą minimas XVI a. Simono Grunau kronikoje.[3]
Anot S. Grunau, dievų valią prūsų žyniai susapnuodavo, perduodavo ją paprastiems kaimo žmonėms. Be to, atlikdavo religines apeigas, pamokslavo, gydė, nurodydavo sėjos, javapjūtės ir kitų ūkio darbų pradžią. Vaidilos būdavo išlaikomi iš karo grobio, privalėjo gyventi skaistybėje, būti senyvo amžiaus.[4][5]
Iki krikščionybės atsiradimo vaidilutės ąžuolų giraitėse kurstė šventąją ugnį dievams. Vaidilutės supdavę žynį taip pat privalėjo būti skaisčios mergelės arba našlės (plg. romėnų vestalės).[6]
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ „Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė“. etimologija.baltnexus.lt. Nuoroda tikrinta 2018-11-11.
- ↑ „Prūsų kalbos paveldo duomenų bazė“. www.prusistika.flf.vu.lt. Nuoroda tikrinta 2018-11-11.
- ↑ Vaidelotas. Mažosios Lietuvos enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2022-11-13.
- ↑ Vaidilos. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIV (Tolj–Veni). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2015
- ↑ Vaidilutės. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIV (Tolj–Veni). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2015
- ↑ http://tautosmenta.lt/wp-content/uploads/2013/12/Beresnevicius_Gintaras/Beresnevicius_LK_2014_2.pdf