Gabija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Baltų religija
Baltų religijaRomuvos simbolis.jpg
Infolentelė: žiūrėti  aptarti  redaguoti

Gabijà (Gabėta, Ugnija, Ugninė, Peleno deivė, Pelengabija, Matergabija, Gabjauja?) – lietuvių ugnies deivė. Deivę mini Jonas Lasickis, pateikdamas maldelę, kurioje prašoma nekibirkščiuoti ir nekelti pavojaus (Gabie deuaite pokielki garu nuleiski kirbixtu).[1] Ugnies vardas Gabija žinomas visoje Lietuvos teritorijoje, jis gerai paliudytas tautosakoje.

Vardas kildinamas nuo gaubti, gobėti („dengti“).

Ugnis židinyje buvo migdoma (gaubiama pelenais), žadinama (įpučiama), jai aukodavo duoną (maitindavo).[2]

Krikščionybės laikais sutapatinta su Šv. Agota.[3] Gabija vadinta ir grabnyčinė rankomis lipdyta žvakė.[4]

Tautosakoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Namų židiniui lietuviai ne tik aukojo aukas, bet rūpinosi juo kaip žmogumi, kad būtų sotus, netgi „klodavo“ patalą, guldydavo, paguldę užklodavo, migdydavo. Pakloti ugniai patalą reiškė stropiai sutvarkyti žarijas, o apkloti – apgaubti žarijas pelenais, kad jos ilgai neišblėstų. Ugniai klodavo patalą ir ją apklodavo kasdien. Jeigu šeimininkė nepaklodavo ugniai patalo ir jos neužklodavo, tai ugnis pykdavo ir kartais išeidavo iš savo šeimininkų namų, t. y. uždegdavo namus. Klojant ugniai patalą būdavo kalbamos maldos Gabijai ir prašoma, kad nepadegtų namų, būtų rami. Dauguma šių maldelių yra susipynusios su krikščionybe.[5] Įžiebę ugnį sakydavo:

  • Švinta Gabija, švinta Gabieta, neik iš vietos, būk ant šios vietos.
  • Šv. Gabija, stovėk ant vietos.
  • Ugnele, brungele, dek savo vietoj, kur tau dievas pavalijo būti.
  • Šv. Gabieta, gyvenk spakainiai.
  • Ugnele Gabijonėle, nekurstoma nedek, užklostoma miegok ir nevaikščiok po šios namelius.
  • Šv. Gabieta, gyvenk su mumis labą naktį.
  • Šv. Gabieta, gyvenk savo vietoj.
  • Šv. Tamuonija, tamavokis unt vietos.

Ugnį buvę galima užteršti ir metant į ją nešvarius daiktus, spjaudant į ją, mindžiojant kojomis ar pan. Užterštą ugnį žmonės privalėjo „prausti“ – šlakstyti švariu vandeniu. Jeigu bekūrenant krosnį iškrisdavo žarijų ar nuodėgulių, tai juos suimdavo ir sudėdavo atgal. Iškritusios iš krosnies ugnies nespardydavo, nemindydavo kojomis, nes tai buvo laikoma dideliu nusidėjimu. Tikėta, kad įžeista ugnis ima vaikščioti po namus ir nenumaldyta sukelia gaisrą.[6]

Gabijos ugnis galėjusi ir pati užsiteršti, todėl ją reikėdavo atnaujinti iš bendro rituališkai skaisčios ugnies šaltinio. Senoji židinio ugnis buvo užgesinama ir sukuriama nauja. Tai buvo atliekama per vasaros saulėgrįžos šventes, kai sukuriamas apeiginis laužas. Laužą uždegdavo nauja, švaria, neužteršta ugnimi, gauta trinant vieną medžio gabalą į kitą arba naudojant sukamą ratą ir šiaudines virves. Naktį to laužo ugnies atsinešdavo į namus ir, užgesinę židinį, įkurdavo jį iš naujo.

Interpretacijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gabiją buvus ugnies dievybe manė Algirdas Julius Greimas, Marija Gimbutienė ir kiti. Jonas Balys spėjo, kad Gabija tebuvo speciali kiekvienos besikūrenančios ugnies dvasia.

Ne visai aiškus Gabijos santykis su Lasickio minimomis Matergabija, Pelengabija bei kitame šaltinyje paminėtu Gabjauju. Vieni tyrinėtojai manė, kad tai atskiros dievybės, kiti – kad tai skirtingi Gabijos vardai.

Marija Gimbutienė ugnies dievus Gabiją ir Gabjaujį ar Jagaubį iš pradžių skyrė indo­europietiškos kilmės dievams, o vėliau ėmė juos lai­kyti jau senosios matricentrinės Europos kilmės dievais.

Kaip pastebėjo Vladimiras Toporovas ir Viačeslavas Ivanovas, lietuvių deivė Gabija buvo la­bai artima prūsų mitologizuotam ugnies įvaizdžiui – šv. Ponikei.[7]

Gabija lyginta su senovės graikų Hestija, romėnų Vesta.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Gabija. Mitologijos enciklopedija, 2 tomas. Vilnius. Vaga. 1999. 280 p.
  2. Gabija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004
  3. Dalia Senvaitytė. Ugnis senojoje lietuvių tradicijoje. Mitologinis aspektas. Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2005.
  4. Kazimieras Būga. Raštai, II t., Vilnius: VPMLL, 1959. – p. 293
  5. Dalia Senvaitytė. Ugnis senojoje lietuvių tradicijoje. Mitologinis aspektas. Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2005.
  6. Dalia Senvaitytė. Ugnis senojoje lietuvių tradicijoje. Mitologinis aspektas. Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2005.
  7. Dalia Senvaitytė. Ugnis senojoje lietuvių tradicijoje. Mitologinis aspektas. Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2005.