Vėjų motė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
 NoFonti.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta šaltinių ar nuorodų į juos.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius.

Vėjų Motė arba Vėjų Motina (latv. Vēju māte) – matriarchato laikų dievybė, savo valdžioje turėjusi vyrą, keturis sūnus ir dukrą.

Legendos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gyveno trys broliai. Vienas jų, Juozapas, matydavo dvi Saules – rytą per pusryčius ir popiet per pavakarius. Kitu laiku antrosios Saulės jis nematydavo. Paprašė Juozapas savo brolių, kad leistų jį ieškoti tos antrosios Saulės. Broliai išleido, palaimino.
Išėjo Juozapas į kitas žemes, priėjo didelę girią. Žiūri – liūtas, vanagas, skruzdėlė ir vilkas, pasipjovę jautį, nemoka jo pasidalyti. Pamatė liūtas žmogų, pasišaukė ir paprašė padalyti jaučio mėsą. Žmogus atpjovė galvą ir padavė skruzdei sakydamas: „Maža esi, gali ten išėsti visas skyleles! " Raumenis padavė liūtui, kaulus – vilkui, vidurius – vanagui. Visi buvo patenkinti. Kiekvienas davė dalytojui po truputį savo plaukų, skruzdė davė ūsą, vanagas – plunksną, sakydami, kad kai žmogui bus bėda, prisimintų šiuos daiktus ir viskas gerai baigsis.
Nuėjo Juozapas į girią, panorėjo valgyti ir pagalvojo apie vilką. Tuoj pat tapo vilku, susigavo aviną ir pavalgė. Pagalvojo apie vanagą – tapo vanagu, greitas nuskrido į svetimą šalį ir surado Vėjų Motiną. Įėjęs į trobą, pasisveikino ir pasakė, kad ieško antrosios Saulės. Vėjų Motina paritino kamuolėlį ir liepė eiti paskui jį – tas kamuolėlis nuvesiantis pas jos motiną. Juozapas pavirto vanagu, įsikando į snapą siūlą ir nukeliavo labai toli. Priėjo Vėjų Motinos motiną, kuri jį pristatė saugoti sodą, sakydama, kad, jei išsaugos sodą, rytoj sužinos, kur yra Saulė.

Gavęs kuoką, Juozapas stojo saugoti sodą. Vidurnaktį atėjo milžinas, kuriam medžiai buvo tik iki dvišakumo. Milžinas per tvorą rovė sodo medžius ir nešė. Juozapas nukirto milžinui rankas, ir šis krito. Po valandos atėjo kitas milžinas, pasirėmė ant tvoros ir siekė rauti obelį. Juozapas nukirto jam galvą. Atėjo trečias milžinas, kurį Juozapas perkirto per pusę.
Prašvitus dienai, nuėjo Juozapas pas šeimininkę ir pasakė, ką padaręs. Motina, apžiūrėjusi sodą, rado užmuštus tris milžinus ir padovanojo Juozapui tris obuolius. Tada sušaukė savo vaikus – keturis vėjus – ir paklausė, ar nematė jie antrosios Saulės. Šiaurys atsakė, kad tai ne Saulė, o pana ant marių salos. Ji turi dvarą, o plaukai jos kaip Saulės.
Vėjų Motina vėl paritino kamuolėlį. Juozapas tapo vanagu, įsikando siūlą ir nukeliavo iki marių krašto. Atlėkė Šiaurys ir liepė laukti vakaro, kol pareis iš girios bulius su trimis karvėmis ir plauks į tą salą. Tada jis turi įsikibti buliui į uodegą ir plaukti iki salos, o netoli kranto pasinerti į vandenį. Išlipęs iš vandens, ras beržo kelmą, po kuriuo turi palįsti. Rytą reikės nueiti į kambarį, kur ras bemiegančią tą paną. Ant jos turi užsėsti kaip ant arklio, o panos plaukus apsivynioti apie savo ranką. Ta prašys paleisti ir sakys, kad jei nepaleisi, prapuls žemė ir pasidarys marios. Juozapas turi atsakyti, kad išplauks ant jos. Paskui turi tris kartus sakyti: „Tu mano, aš tavo". Taip Juozapas ir padarė. Pana jį paleido, ir juodu gyveno daug metų.
Juozapas kas rytą varinėjo per marias karves. Kartą ant erškėčio rado tos panos plauką ir kiaurą riešutą. Įkišo plauką į riešutą ir įmetė į marias, iš kurių suspindo danguje spindulys lyg didžiausia žvaigždė. Karalaitis, plaukiojęs po marias, rado tą riešutą. Nuėjo jis pas raganą paklausti, kas yra tas plaukas. Ragana pasakiusi, kad yra pana su tokiais plaukais. Karalaitis pažadėjo raganai nulieti aukso lopšį, kad tik parvestų tą paną. Ragana pasiprašė pas paną tarnaite ir buvo priimta. Karalaičiui liepė nulieti aukso akruotą, pastatyti sidabro tiltą ir atplaukti ten, kur jis rado riešutą. Rytą pana pamačiusi naują akruotą ir su tarnaite ragana nuėjusi jo pažiūrėti. Kadangi išėjo vienplaukė, skaros atnešti pasiuntė tarnaitę. Radusi bemiegantį savo šeimininkės vyrą papjovė, išėmė jo plaučius, kepenis ir įmetė į vandenį. Tarnaitei grįžus, abi užlipo ant akruoto, kuris išplaukė į marias. Karalaitis paėmė paną, parsivežė į savo karalystę ir norėjo vesti. Bet pana vestuves atidėjo, sakydama, kad ji gedi neseniai mirusio savo tėvo.
Atskridę pas savo motiną, sūnūs keturi vėjai pamatė, kad sode suvytę visi obuoliai. Motina pasakė, kad galbūt negyvas žmogus, kuris nugalėjo milžinus. Vėjai sužinojo, kad jis iš tikro nužudytas. Pradėję ieškoti, pamatė labai didelį vėžį, bevelkantį į olą plaučius ir kepenis. Šiaurys pasinėrė į marias, atnešė gydančiojo vandens ir gyvojo vandens, kuriuo sutepė nužudytąjį, ir šis atgijo.

Didysis Vėžys buvo ne kas kitas, kaip vėžių karalius, gyvenęs marių dugne. Plaučius ir kepenis jis vilko į amžinąją mirties karalystę, tačiau išgelbėjo Šiaurys, kuris mitologinėje tautosakoje laikomas Marių Panos kraičio skrynios rakto saugotoju. Vėžio žinioje yra kiaušinis, kuriuo galima aplieti stiklinį kalną, esantį jūrų saloje ir atgaivinti visą karalystę.
Atgijęs Juozapas ėmė ieškoti panos. Prašė vėjų pagalbos. Šiaurys liepė jam eiti į kambarį, paimti kamanas ir balną, pasibalnoti bulių, kuris taps puikiausiu arkliu, užsėsti ant jo ir joti mariomis. Bulius nuneš jį į tą karalystę, kur yra pana. Ten bus arklių turgus, karalius ieškos pirkti eržilo. Kai derėsis, reikia sakyti: „Jei perkate, pirkite, laiko neturiu" ir laukti, kol išeis pana.
Išėjo pana ir pažino savo gyvulį. Atsistojo jam ant kojos ir užlipo. Tuoj visi pakilo į padanges ir parskrido į savo dvarą. Parkeliavusi pana paleido bulių, kuris priklaupė ir prašneko žmogaus balsu, prašydamas kirsti jam galvą. Pana taip ir padarė – dingo ketvirta dalis marių ir atsirado žemė. Bulius tapo jos broliu. Kai nukirto visų trijų karvių galvas, jos tapo panos seserimis. Pana pasidarė karaliene, o jos vyras – karaliumi.