Jumis
Jumis – latvių javų, laukų dvasia arba dievybė, mitologinė būtybė.
Tikėta, kad kiekviena javų rūšis turėjusi savo Jumį. Laikytas augimą skatinančia ir globojančia dievybe, vaisingumo personifikacija. Tautosakoje apibūdinamas kaip mažas žmogeliukas su drabužiais iš augalų. Vasarą gyvenantis javų lauke arba po akmenimis, rudenį persikeliantis į keimarį – dvigubą javo varpą arba lino sėklą. Jumį pagerbdavo per pjūties pabaigtuves, kurios vadintos Jumio gaudymu arba vijimu – paskutinį javų pėdą arba saują nupjaudavo arba surišę javų kuokštą su keimariu prilenkdavo prie žemės ir prislėgdavo akmeniu, kad Jumis lauke liktų žiemai. Tai daryti galėjo tik geriausieji pjovėjai arba (ir) rovėjai, šeimininkai.[1]
Jumis yra skalsos, dvilypumo simbolis. Žodis vedamas iš ide. idm(i)- šaknies, iš kurios taip pat kildinamas indų Jama, Avestos Jima, skandinavų Imiras. Taip pat vedamos sąsajos su suomių Jumala.[2]
Kiti straipsniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Ignas Narbutas. Jumis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VIII (Imhof-Junusas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 773 psl.
- ↑ Мифы народов мира. Юмис , В. В. Иванов, В. Н. Топоров – 2-е изд., 1992. Москва: Советская Энциклопедия.