Pereiti prie turinio

Teologija

Keisti nuorodas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Teologija – religinių tikėjimų studijavimas iš religinės perspektyvos, telkiantis į dieviškumo prigimtį ir religijos istoriją. Ji dažniausiai dėstoma kaip akademinė disciplina universitetuose ir seminarijose ir nagrinėja antgamtinius reiškinius, religinę epistemologiją, svarsto apreiškimo klausimą. Apreiškimas siejasi su pripažinimu, kad Dievas, dievai ar dievybės yra ne tik transcendentiški ar antgamtiški, bet ir nori bei gali sąveikauti su fiziniu pasauliu ir apsireikšti žmonijai.

Teologai naudoja įvairias analizės ir argumentavimo formas (patirtinę, filosofinę, etnografinę, istorinę ir kitas), siekdami suprasti, paaiškinti, išbandyti, kritikuoti, apginti ar populiarinti daugybę religinių temų. Kaip ir etikos filosofijoje ir precedentų teisėje, teologinis argumentavimas dažnai grindžiamas prielaida, kad kai kurie klausimai yra jau išspręsti, ir, remiantis analogijomis su jais, plėtojamas naujose situacijose galiojančioms ir reikalingoms išvadoms padaryti.

Teologijos studijos teologui gali padėti giliau suprasti savo ir kitas religines tradicijas[1][2] arba leidžia dieviškumo prigimtį analizuoti nesiremiant jokia konkrečia religine tradicija. Teologija gali būti pasitelkiama siekiant skleisti[3], reformuoti[4] ar pateisinti religinę tradiciją; gali būti naudojama ir siekiant lyginti religines tradicijas ar užginčyti religinę tradiciją ar pasaulėžiūrą. Be to, teologija gali padėti suprasti kokią nors dabartinę situaciją ar poreikį žvelgiant iš religinės tradicijos perspektyvos[5] ar rasti galimų būdų pasauliui interpretuoti.[6]

Teologija kaip seniausia akademinė disciplina

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Teologija, atsiradusi iš ankstyvųjų žmogaus pastangų suprasti dieviškumą, moralinę tvarką ir egzistenciją, dažnai laikoma viena seniausių akademinių disciplinų. Vakarų tradicijoje ji užėmė centrinę vietą viduramžių intelektualiniame gyvenime. Daugelis pirmųjų Europos universitetų, pavyzdžiui, Paryžiaus universitetas (įkurtas apie 1150 m.), Oksfordo universitetas (apie 1096 m.), Bolonijos universitetas (1088 m.), buvo įkurti visų pirma dvasininkų lavinimui ir pradžioje telkėsi į teologijos studijas, tik vėliau susiformuojant filosofijos, teisės ir medicinos katedroms.[7][8] Dėl vaidmens galutinės tiesos paieškose tradiciškai teologija laikyta „mokslų karaliene“, filosofiją apibūdinant kaip jos „tarnaitę“.[9]

Etimologija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Terminas teologija yra kilęs iš graikų kalbos žodžio sen. gr. θεολογία, sudaryto iš Θεός („dievas“) ir λογία („ištarmė, žodis, pranašystė“); pastarasis žodis siejasi su graikų kalbos žodžiu λόγος („žodis, diskursas, svarstymas“).[10] Terminą perėmė lotynų kalba (kaip theologia), vėliau – prancūzų kalba (kaip théologie); anglų kalboje (kaip theology) jis žinomas nuo 1362 m.[11] Reikšmę, kuria šis žodis vartojamas Europos šalių kalbose, didele dalimi nulėmė reikšmė, kurią lotyniški ir graikiški atitikmenys įgijo krikščioniškoje patristinėje ir viduramžiškoje vartosenoje. Vėliau angliškas terminas paplito ir nekrikščioniškuose kontekstuose.

Klasikinė filosofija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

„Kalbėjimo apie Dievą“ reikšme graikišką žodį theologia (θεολογία) apie 380 pr. Kr. vartojo Platonas veikale „Respublika“. Racionaliąją teologiją (natūraliąją teologiją) šis filosofas išplėtojo veikalo „Įstatymai“ dešimtoje knygoje. Šiame dialoge jis oponuoja ateizmui ir teigia, kad dangaus kūnus judina dieviškos dievų sielos ir intelektas. Be to, jis tvirtina, kad šie dievai rūpinasi žmonėmis ir siekia gėrio visai visatai.

Aristotelis teorinę filosofiją skyrė į mathematike, physike ir theologike; pastaroji apytikriai atitinka metafiziką, šio filosofo supratimu apimančią diskursą apie dieviškumo prigimtį.

Remdamasis graikų stoikų šaltiniais, romėnų rašytojas Varo išskyrė tris tokio diskurso formas:

  1. mitinis diskursas, susijęs su mitais apie graikų dievus;
  2. racionali, filosofinė dievų ir kosmologijos analizė ir
  3. pilietinis diskursas, susijęs su viešomis religinėmis apeigomis ir su jomis susijusiomis pareigomis.

Vėlesnė vartosena

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kai kurie lotyniškai rašę krikščionių autoriai, pavyzdžiui, Tertulionas ir Augustinas, sekė trejopa Varo vartosena. Vis dėlto Augustinas theologia apibrėžė ir kaip „svarstymas ar diskusija apie Dievybę“.

VI a. pradžioje rašęs romėnų filosofas Boetijus theologia vadino vieną iš filosofijos kaip akademinių studijų sričių, kuri nagrinėja nejudančią, nematerialią tikrovę (kita sritis, physica, nagrinėja materialias, judančias tikroves). Boetijaus apibrėžimas paveikė termino vartoseną lotyniškuose viduramžių tekstuose.[12] Patristiniuose graikų krikščionių šaltiniuose theologia galėjo būti vartoja siaura prasme – nurodyti religines ar įkvėptas žinias ir mokymą apie esminę Dievo prigimtį.[13] Scholastiniuose lotyniškuose šaltiniuose terminas ėmė reikšti racionalų krikščionybės doktrinų nagrinėjimą arba (tiksliau) akademinę discipliną, kuri nagrinėja Biblijos ir teologinės tradicijos kalbos ir teiginių ryšius ir reikšmes. Renesanso metu pabrėžta „poetinės teologijos“ (theologia poetica) ir „apreikštosios“ arba biblinės teologijos perskyra prisidėjo prie filosofijos kaip nuo teologijos autoriteto nepriklausomos disciplinos atgimimui. XIV a. į anglų kalbą terminas pateko būtent šia reikšme – teologija kaip akademinė disciplina, apimanti racionalų krikščionybės mokymo nagrinėjimą. Tiesa, jis galėjo būti vartojamas siauresne prasme, randama Boetijaus ir graikų patristinių autorių raštuose – kaip racionalus Dievo prigimties nagrinėjimas (dabar toks diskursas kartais vadinamas teologija siaurąja prasme).[14]

Nuo XVII a. terminas teologija pradėtas vartoti įvardinti studijas, nagrinėjančias ne konkrečiai krikščioniškas ar su kokia nors kita konkrečia religija siejamas religines idėjas ir mokymus. Tokia vartosena akivaizdi, pavyzdžiui, termine natūralioji teologija, kuriuo vadinama teologija, užsiimanti svarstymais, paremtais fiziniais faktais ir nepriklausančiais nuo specifinio krikščioniško apreiškimo.[15]

Teologija taip pat gali reikšti teorinių principų sistemą, (nepraktišką ir sustabarėjusią) ideologiją.[16][17]

Religijoje

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dalis mokslininkų teigia, kad terminas teologija yra taikytinas tik religijoms, kuriose garbinama viena dievybė (theos) ir tikima, kad apie ją galima kalbėti ir mąstyti. Kaip bendresnio pobūdžio alternatyvą religijų istorikas Eugène Goblet d’Alviella (1908) pasiūlė terminą hierologija (graikiškai ιερος, hieros, „šventas“ + logy).[18]

Abraominės religijos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Judaizmas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

70 m. sugriovus Antrąją Jeruzalės šventyklą, judaizmo teologija daugiausia plėtota žydų bendruomenių ir sinagogų kontekste, įskaitant rabinų diskusijas apie žydų teisę ir midrašą (rabinų komentarus Biblijai). Žydų teologija ypač daug dėmesio skiria etikai, todėl daro stiprią įtaką žmogaus elgesiui.[19][20]

Krikščionybė

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagal Tomo Akviniečio apibrėžimą, teologiją sudarė trys aspektai: tai, ko moko Dievas, tai, ko mokoma apie Dievą, ir tai, kas veda Dievo link (lotyniškai: Theologia a Deo docetur, Deum docet, et ad Deum ducit).[21] Šie aspektai nurodo tris studijų sritis: Dievo kaip teofaninio apreiškimo studijas, sistemines dieviškumo prigimties ir religinio tikėjimo studijas ir dvasinio kelio studijas. Krikščioniška teologija kaip krikščionių tikėjimų ir praktikų studijos visų pirma telkiasi į Biblijos tekstus ir krikščionišką tradiciją. Krikščionių teologai naudoja Biblijos egzegezę, racionalią analizę ir argumentavimą. Teologijos studijos teologui gali padėti geriau suprasti krikščionybės doktriną, lyginti šią religiją su kitomis, ginti krikščionybę nuo kritikos, prisidėti prie reformų krikščionių bažnyčiose, padėti skleisti krikščionybę, pasitelkti krikščioniškos tradicijos šaltinius siekiant spręsti kokią nors dabartinę situaciją ar poreikį ar dėl įvairių kitų priežasčių.

Islamas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Krikščioniškas teologines diskusijas primenančios islamiškos teologinės diskusijos yra vadinamos Kalam (scholastinės spekuliatyvios ar racionalios islamiškos teologijos studijos), bet tikslesnis islamiškas krikščioniškos teologinės diskusijos analogas būtų šariato (šventojo įstatymo) ir Fiqh (religinės teisėtyros) nagrinėjimas ir plėtojimas.[22]

Kai kuriuose Vokietijos universitetuose veikia islamo teologijos katedros.[23]

Indijos religijos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Budizmas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Budizme nėra theos ar Dievo Kūrėjo sampratos, todėl kai kurie budistinį pasaulio supratimą nagrinėjantys mokslininkai teikia pirmenybę terminui budistinė filosofija, o ne budistinė teologija. Jose Ignacio Cabezonas teigia, kad terminas teologija budistiniame kontekste yra vartotinas, bet tuo pačiu turi būti suprantamas plačiau nei nurodo jos etimologinė prasmė.[24]

Esama įvairių budistinių teorijų ir diskusijų apie Budos prigimtį ir galutinę tikrovę ar aukščiausią dieviškumo formą, kurias kai kurie mokslininkai pavadino „budologija“, šiuo atveju reiškiančia Budos prigimties nagrinėjimą (kita termino „budologija“ reikšmė – akademinės budizmo studijos). Mahajanos budizme esminis budologijos konceptas yra yra trijų Budos kūnų doktrina (sanskrito kalba Trikāya).[25] Ši doktrina yra bendra visoms Mahajanos budizmo tradicijoms.

Hinduizmas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Hinduizmo filosofijoje yra daugybė filosofinio mąstymo apie visatos, Dievo (kai kuriose hinduizmo minties mokyklose vadinamo Brahmanu, Paramatma, Yšvara ar Bhagavanu) ir sielos (ātman) prigimtį tradicijų. Įvairios hinduizmo filosofijos mokyklos vadinamos sanskrito kalbos terminu darśana („požiūris“); šiuolaikinio hinduizmo kontekste įtakingiausia yra vedanta ir įvairios jos atšakos, pristatančios skirtingas Yšvaros (Aukščiausiojo viešpaties, Dievo) teorijas.

Indijoje daugelį amžių hinduistai, filosofai ir mokslininkai studijavo vaišnavų teologiją. Šios studijos daug dėmesio skiria tūkstančiui dievų ir jų aspektų raiškoms klasifikuoti ir sistematizuoti. Pastaraisiais dešimtmečiais hinduizmo studijas vykdo ir kelios Europos akademinės institucijos, pavyzdžiui, Oksfordo Hinduizmo studijų centras ir Bhaktivedantos koledžas Belgijoje.[26]

Yra ir kitų hinduizmo teologijos tradicijų, pavyzdžiui, įvairios seniausios hinduizmo srovės šaivizmo ir į deivės garbinimą sutelkto šaktizmo teologijos.

Kitos religijos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šintoizmas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Japonijoje terminas teologija (神学, shingaku) has been ascribed to šintoizmui nuo Edo laikotarpio (XVII a.), publikavus Mano Tokitsunos Kokon shingaku ruihen (古今神学類編, „suklasifikuotos senovinės teologijos rinkinys“). Šiais laikais šintoistinio (ir budistinio) tikėjimo studijos vadinamos ir kitais terminais, pavyzdžiui, kyōgaku (教学, „doktrinos studijos“) ir shūgaku (宗学, „denominacinės studijos“).

Šiuolaikinė pagonybė

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šiuolaikinių pagonių tyrėjas Grahamas Harvey yra pastebėjęs, kad jie „retai mėgaujasi teologija“.[27] Šiose religijose didesnis dėmesys teikiamas praktikai ir teisingai elgsenai, o sekėjų teologinės pažiūros dažnai būna skirtingos. Nepaisant to, kai kuriuos šiuolaikinius pagonis – pavyzdžiui, kai kuriuos Vikos, šiuolaikinės germanų pagonybės, druidizmo ar kemetizmo (šiuolaikinės Egipto religijos) bendruomenių narius – teologija tikrai domina. Terminas vartojamas ir šiuolaikinių pagonių tyrimuose: pavyzdžiui, Christine Kraemer knygoje „Ieškant slėpinio: įvadas į pagoniškas teologijas“ (Seeking The Mystery: An Introduction to Pagan Theologies) bei Michaelas Yorkas knygoje „Pagoniška teologija: pagonybė kaip pasaulio religija“ (Pagan Theology: Paganism as a World Religion).

Temos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Richardas Hookeris teologiją apibrėžia kaip „visų dieviškų dalykų mokslą“.[28] Vis dėlto šis terminas gali būti vartojamas įvairioms disciplinoms ar tyrimo laukams įvardinti.[29] Teologija nagrinėja, ar dieviškumas egzistuoja fizine, antgamtine, protine, socialine ar kokia kita forma, kokių jo įrodymų galima rasti asmeninėse dvasinėse patirtyse ar kitų žmonių istoriniuose šaltiniuose dokumentuotose patirtyse. Šių prielaidų nagrinėjimas išeina už teologijos siaurąja prasme ribų – juo dažniausiai užsiima religijos filosofija, religijos psichologija ir neuroteologija. Teologija siekia aprašyti, klasifikuoti ir suprasti šias patirtis ir konceptus bei naudoti juos normatyviniams nurodymams teisingai gyvensenai suformuoti.

Akademinės disciplinos istorija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Teologijos studijų aukštosiose mokyklose istorija yra tokia pat sena, kaip ir pačių aukštųjų mokyklų istorija. Pavyzdžiui:

  • Pundžabo regione esančiame Taksilos mieste ankstyvas Vedų studijų centras pradėjo veikti galbūt VI a. pr. Kr. ar net anksčiau;[30][31]
  • teologiniai klausimai greičiausiai buvo nagrinėti IV a. pr. Kr. Atėnuose įsteigtoje Platono akademijoje;[32]
  • kinų imperinėje Taiksuės akademijoje nuo II a. pr. Kr. dėstytas Konfucijaus mokymas;[33]
  • Nusaibino mokykla buvo krikščioniško mokslo centras nuo IV a.;[34][35]
  • Indijos Nalandos miestas bent jau nuo V ar VI a. buvo budistų aukštojo mokslo vieta,[31] o
  • Maroko Al-Karaouine ir Kairo Al-Azhar universitetai buvo islamo mokslo centrai nuo X a.[36][37]

Pirmieji universitetai (lotyniškai studia generalia) buvo įsteigti popiežiaus bulėmis ir veikė kaip katalikų bažnyčios institucijos. Retkarčiais jie galėjo išaugti iš katedrų mokyklų – toks yra Paryžiaus universiteto atvejis.[38] Vėliau universitetus steigdavo karaliai (pavyzdžiui, Neapolio Federiko II universitetas, Čarlzo universitetas Prahoje, Jogailos universitetas Krokuvoje) ar vietos valdžios administracija (pavyzdžiui, Kelno universitetas, Erfurto universitetas).

Ankstyvaisiais viduramžiais dauguma naujų universitetų išaugo iš mokyklų, kurios tapo institucijomis visų pirma aukštojo mokslo.[39] Tad krikščioniškas teologinis mokslas su bažnyčios ar kanonų teise buvo svarbi šių institucijų mokymo programų dalis: universitetai atliko svarbų vaidmenį rengiant žmones bažnytinėms pareigoms, padedant bažnyčiai aiškinti ir ginti savo mokymą bei teises sekuliarių valdovų veiksmų kontekste.[40] Tokiuose universitetuose teologijos studijos pradžioje buvo glaudžiai susijusios su tikėjimo ir bažnyčios gyvenimu: jos maitino pamokslavimo, maldos ir mišių šventimo praktikų ir tuo pačiu buvo jų maitinamos.[41]

Brandžiaisiais Viduramžiais „mokslų karaliene“ vadinama teologija buvo pagrindinis universitetuose dėstomas dalykas, vainikuojantis laisvųjų menų programą – triviumą (gramatiką, retoriką ir dialektiką) ir kvadriviumą (aritmetiką, geometriją, muziką ir astronomiją). Tai reiškė, kad kiti dalykai (įskaitant filosofiją) egzistavo visų pirma tam, kad parengtų ir padėtų teologinei minčiai.[42] Viduramžių teologija krikščioniškuose Vakaruose galėjo apimti studijų sritis, kurios vėliau tapo savarankiškesnės – pavyzdžiui, metafiziką arba ontologiją (mokslas apie būtį).[43][44]

Išskirtinę krikščioniškos teologijos vietą Europos, ypač Vokietijos universitetuose imta ginčyti Apšvietos metu, kai savarankiškumo ir prestižo įgijo kitos disciplinos, o universitetai vis labiau matyti kaip institucijos, pasišventusios nepriklausomam protui. Šiame kontekste kilo klausimas apie vietą, kurią tokiose institucijose turėtų disciplina, reikalavusi įsipareigojimo konkrečios religinės tradicijos autoritetui.[45]

Nuo XIX a. pradžios Vakaruose teologijoje kaip akademinėje disciplinoje išplėtota įvairių prieigų. Daugelis ginčų apie teologijos vietą universitetuose ar bendrose aukštojo mokslo programose telkiasi į klausimus, ar teologijos metodai yra pakankamai pagrįsti teoriškai ir (plačiąja prasme) moksliniai, ar teologijos studijavimui būtinas tikėjimas ir ar toks įsipareigojimas religijai nekonfliktuoja su akademine laisve.[45][46][41][47]

Dvasininkų rengimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kai kuriuose kontekstuose teologijos dėstymas aukštojo mokslo institucijose matomas pirmiausia kaip profesinio krikščionių dvasininkų rengimo forma.[45] Pavyzdžiui, Vokietijoje teologijos fakultetai valstybiniuose universitetuose paprastai yra susieti su konkrečiomis denominacijomis (protestantų ar katalikų bažnyčiomis), siūlo su jomis susietus laipsnius, o jų dėstytojai dažnai užima įvairias pareigas atitinkamose bažnyčiose. Šalia indėlio į „krikščioniškos žinijos plėtrą“ šie fakultetai „teikia akademinį rengimą būsimiems dvasininkams ir Vokietijos mokyklose dirbantiems tikybos mokytojams.“[48]

JAV keli garsūs koledžai ir universitetai – Harvardo,[49] Džordžtauno,[50] Bostono, Jeilio, [51], Djuko[52] ar Prinstono[53] universitetai – buvo įkurti krikščionių dvasininkams rengti. Akademinės teologijos studijos ir krikščionių dvasininkų rengimas toliau derinamas seminarijose ir Biblijos koledžuose, ypač veikiančiuose JAV.

Kaip savarankiška akademinė disciplina

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kai kuriuose kontekstuose teologiją kaip akademinę discipliną gali studijuoti žmonės, formaliai nepriklausantys jokiai bažnyčiai (nors dėstytojai reikalavimas priklausyti kokiai nors bažnyčiai gali būti taikomas) ir nesitelkdami į rengimąsi dvasininko darbui. Tokia praktika būdinga, pavyzdžiui, Kanados Konkordijos universiteto Teologijos fakultetui ir daugeliui Jungtinės Karalystės universitetų fakultetų ir katedrų, įskaitant Kembridžo universiteto Teologijos fakultetą ir kt.

Santykis su religijotyra

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kai kuriuose šiuolaikiniuose kontekstuose daroma perskyra tarp teologijos, matomos reikalaujančios bent šiokio tokio įsipareigojimo studijuojamos religinės tradicijos tiesoms, ir religijotyros (religijos studijų), kuri priešingai dažniausiai yra suprantama kaip reikalaujanti atsiriboti nuo studijuojamų religinių tradicijų teisingumo ar neteisingumo klausimo. Religijotyra apima istorinių ar šiuolaikinių religinių tradicijų praktikų ir idėjų tyrimą pasitelkus priemones ir prieigas, kurios nėra susijusios su konkrečia tradicija ir paprastai yra suprantamos kaip nekonfesinės – neutralios ar sekuliarios.[54] Religijotyra šia prasme paprastai apima:

  • religijos antropologiją,
  • lyginamoji religijotyrą,
  • religijų istoriją,
  • religijos filosofiją,
  • religijos psichologiją,
  • religijos sociologiją.

Dažniausia manoma, kad tarp teologijos ir religijotyros esama didesnės ar mažesnės įtampos,[55][56] bet retkarčiais teigiama, kad tarp jų nėra aiškios perskyros.[57]

Kritika

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Seniai ginčijamasi, ar įmanoma pagrįstai diskutuoti apie dieviškumą. Jau V a. pr. Kr. Protagoras, kalbėdamas apie dievus, teigė „Aš nežinau, ar jie egzistuoja ar neegzistuoja arba kokį pavidalą jie turi, nes yra didelių trukdžių tokiam žinojimui: nagrinėjamo dalyko neaiškumas ir žmogaus gyvenimo trumpumas.“[58]

Bent jau nuo XVIII a. įvairūs autoriai kritikavo teologijos priskyrimą akademinėms disciplinoms.  XIX a. veikale „Ateities filosofijos principai“ vokiečių ateistas filosofas Ludwigas Feuerbachas dėstė, kad teologija turėtų išnykti: „Moderniosios eros užduotis buvo Dievo supratimas ir humanizavimas – teologijos transformacija ir virtimas antropologija.“[59][60] Šių laikų biologas Richardas Dawkinsas teigė teologiją esant visiškai bevertę: jai niekuomet nepavyko atsakyti į jokius klausimus apie tikrovės prigimtį ar žmogišką būklę.[61]

Dažnai kritišką požiūrį į teologiją kaip akademinę discipliną linksta išsakyti nereligingi mokslininkai ir kartais jį sunku atskirti nuo religijos kritikos. Pavyzdžiui, anglų ateistas Charles Bradlaughas manė, kad teologija žmonėms trukdė tapti laisviems.[62] Amerikietis agnostikas teisininkas Robertas G. Ingersollis tvirtino, kad kai teologai turėjo galią, dauguma žmonių gyveno lūšnose, o keli privilegijuotieji turėjo rūmus ir katedras; jo nuomone, žmonių gyvenimą pagerino ne teologija, o mokslas.[63]

Savo esė „Prieš teologiją“ žydų ateistas filosofas Walteris Kaufmannas bandė atskirti teologiją nuo religijos apskritai: „Žinoma, teologija nėra religija; nemažai religijų yra kategoriškai antiteologinės… Todėl teologijos puolimas neturėtų būti suprantamas kaip būtinai įtraukiantis religijos puolimą. Religija gali būti – ir dažnai yra – neteologiška ar net antiteologiška“. Tiesa, šis filosofas pastebėjo, kad „Krikščionybė neišvengiamai yra teologinė religija.“[64]

Teologija Lietuvoje

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Teologijos raida Lietuvoje priklausė nuo pačios krikščionybės raidos Lietuvoje bei politinių aplinkybių, Rusijos imperijos ir Sovietų Sąjungos religinės politikos.

Teologijos studijos Lietuvoje nuo XV a. iki I-ojo pasaulinio karo

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje nuo katalikybės įvedimo iki XVI a. vidurio teologai daugiausia buvo svetimšaliai. Lietuviai studijuoti teologijos vykdavo į Krokuvos ir Prahos universitetus. Lietuvoje kunigai rengti prie Vilniaus katedros ir Trakų bažnyčios veikiančiose vienuolynų mokyklose. 1507 m. įsteigta Vilniaus dominikonų vienuolyno mokykla su filosofijos ir teologijos studijomis.[65]

1570 m. jėzuitai Vilniuje įsteigė kolegiją, kuriai 1579 m. suteiktas akademijos statusas. Ganytojiškame laiške apie akademijos steigimą vyskupas V. Protasevičius pirmą kartą Lietuvoje pavartojo teologijos terminą. Akademijoje dėstyta poleminė teologija, moralinė teologija, egzegezė, homiletika. 1578 m. pradėtos teologijos akademinės studijos – imtas dėstyti visas ketverių metų teologijos kursas, įsteigtos Dogminės teologijos ir Šventojo Rašto katedros. 1579 m. akademiją perorganizavus į Vilniaus universitetą jis tapo europinio lygio teologijos mokslų centru. 1581 m. universiteto Teologijos fakultete įsteigtos ir Moralinės bei Poleminės teologijų katedros. Bendroji fakulteto tvarka – mokymo metodika su disputais ir akademinių laipsnių teikimas – buvo perimta iš Europos universitetų. Teologijos fakultetas Vilniaus universitete buvo laikomas svarbiausiu.[65][66]

1582 m. Vilniuje įsteigta Vilniaus diecezinė kunigų seminarija (veikė iki 1945 m.) ir Vilniaus popiežiškoji kunigų seminarija (veikė iki 1798 m.). 1622 m. įsteigta Žemaičių kunigų seminarija (iki 1628 m. ir 1745–1864 m. veikė Varniuose, 1628–1745 m. – Kražiuose, nuo 1864 m. – Kauno kunigų seminarija). Prie 1614–1844 m. gyvavusios jėzuitų įsteigtos Kražių kolegijos veikė Aukštoji filosofijos ir teologijos mokykla. 1826 m. įsteigta Seinų kunigų seminariją. Greta vyskupijų kunigų seminarijų veikė ir vienuolynų kunigų seminarijos: Vilniuje nuo 1601 m. Švč. Trejybės unitų kunigų seminarija, nuo 1773 m. – vienuolių misionierių kunigų seminarija, Balstogėje nuo 1819 m. – Mogiliavo arkivyskupo metropolito įsteigta seminarija.[65][66]

XVIII a. teologijos sklaidai Lietuvoje reikšmingos buvo vienuolynų įsteigtos ir jų vadovaujamos kolegijos, kurių studijų programose buvo nemažai teologijos disciplinų. 1803 m. įsteigtame Vilniaus imperatoriškajame universitetą Moralinių ir politinių mokslų fakultete veikė Teologijos skyrius, šalia universiteto – Vilniaus dvasinė seminarija, kurioje irgi buvo Teologijos skyrius. 1806 m. įsteigta Lietuvos vyriausioji dvasinė seminarija. Šių seminarijų absolventai mokslo laipsnius galėjo įgyti Vilniaus imperatoriškojo universiteto Moralinių ir politinių mokslų fakulteto Teologijos skyriuje.[65][66]

1832 m. Rusijos valdžiai uždarius Vilniaus universitetą vėl iškilo kunigų aukštesnio teologinio išsilavinimo klausimas. 1833 m. panaikinta Vilniaus vyriausioji seminarija ir vietoje jos 1834 m. įsteigta Romos katalikų kolegijai Sankt Peterburge pavaldi Dvasinė katalikų akademija, turėjusi Aukštųjų teologinių studijų, Diecezinės seminarijos ir Armėnų Katalikų Bažnyčios skyrius. 1842 m. ši akademija perkelta į Sankt Peterburgą.[65][66]

Teologijos studijos Lietuvoje tarpukariu

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po I pasaulinio karo Lietuvoje veikė Žemaičių (nuo 1926 m. Kauno), Seinų (nuo 1926 m. vadinta Vilkaviškio kunigų seminarija) ir Telšių (nuo 1927 m.) kunigų seminarijos. Kaune veikusiame Lietuvos universitete (nuo 1930 m.  vadintas Vytauto Didžiojo universitetu) 1922 m. įsteigtas Teologijos‑filosofijos fakultetas, 1925 m. – Evangelikų teologijos fakultetas. Iki II pasaulinio karo Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos‑filosofijos fakultetas (veikęs iki 1940 m.) ir kunigų seminarijos buvo svarbiausi teologijos mokslo centrai Lietuvoje.[65][66]

Teologijos studijos sovietmečio Lietuvoje

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

SSRS okupavus Lietuvą Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos‑filosofijos fakultetas buvo atskirtas nuo universiteto. Šis fakultetas budo perkeltas į vienintelę Lietuvoje likusią Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. Pritrūkus kvalifikuotų filosofijos dėstytojų 1953 m. fakultetas pertvarkytas į Teologijos fakultetą. Seminarijoje sovietų valdžia netrukus įvedė apribojimų: sistemingai mažintas kandidatų į seminariją skaičius, jie buvo kontroliuojami, turėjo atlikti privalomą karo tarnybą, sovietų valdžia kišosi į seminarijos vidaus gyvenimą ir kontroliavo seminarijos vadovybę bei profesūrą.[65][66][67]

Apie 1975 m. pradėjo veikti jėzuitų, marijonų ir pranciškonų vienuolijų organizuota pogrindinė kunigų seminarija. Joje daugiausia mokėsi asmenys, kurių sovietų valdžia neleido priimti į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. Pogrindžio seminarijoje nebuvo stacionarių studijų ar įprastinės seminarijos struktūros. Studijos vykdavo savarankiškai, konsultuojantis su studentams paskirtais teologais.[65][67]

Teologijos studijos Lietuvoje nuo 1990 m.

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1989 m. atkūrus Vytauto Didžiojo universitetą, jame 1990 m. atkurtas ir Teologijos‑filosofijos fakultetas. 1994 m. šis fakultetas ir Teologijos fakultetas tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje pertvarkyti į vieną Katalikų teologijos fakultetą Vytauto Didžiojo universitete. 1989 m. atkurta Telšių kunigų seminarija, 1993 m. – Vilniaus kunigų seminarija (nuo 1998 m. vadinama Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarija), 1997 m. vyskupo J. Žemaičio – Palaimintojo Jurgio Matulaičio kunigų seminarija Vilkaviškyje (veikė iki 2005 m. pabaigos).[65][68][69][66]

Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakultete 1992 m. įsteigtas Evangeliškosios teologijos centras, 1994–2013 m. veikė Teologijos katedra. Vilniaus universitete 1992–2018 m. veikusio tarpdisciplininio ir tarpkonfesinio Religijos studijų ir tyrimų centro (nuo 2018 m. integruotame į Kontinentinės filosofijos ir religijos studijų katedrą) vykdytoje tarpdisciplininėje religijos studijų magistro programoje dėstyti ir teologiniai kursai. Vilniaus pedagoginio universiteto (nuo 2011 m. vadinto Lietuvos edukologijos universitetu) Istorijos fakultete 1993–2017 m. veikė mokytojus rengusi Katalikų tikybos katedra. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. daug kunigų ir pasauliečių teologiją studijuoja Italijos, Vokietijos, JAV ir kituose užsienio universitetuose.[65][68]

Šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ Pvz., Migliore, Daniel L. 2004. Faith Seeking Understanding: An Introduction to Christian Theology (2nd ed.) Grand Rapids: Eerdmans.
  2. ↑ Pvz., Kogan, Michael S. 1995. "Toward a Jewish Theology of Christianity. „ Journal of Ecumenical Studies 32(1):89–106.
  3. ↑ Pvz., Dormor, Duncan, et al., eds. 2003. Anglicanism, the Answer to Modernity. London: Continuum.
  4. ↑ Pvz., Burrell, David. 1994. Freedom and Creation in Three Traditions. Notre Dame: University of Notre Dame Press.
  5. ↑ Pvz., Gorringe, Timothy. 2004. Crime, (Changing Society and the Churches Series). London: Society for Promoting Christian Knowledge.
  6. ↑ Overzee, Anne Hunt. 1992. The Body Divine: The Symbol of the Body in the Works of Teilhard de Chardin and Ramanuja. Cambridge: Cambridge University Press. ISBN 978-0521385169.
  7. ↑ Rüegg, Walter (ed.). A History of the University in Europe: Volume 1, Universities in the Middle Ages. Cambridge University Press, 1992.
  8. ↑ Leff, Gordon. Paris and Oxford Universities in the Thirteenth and Fourteenth Centuries: An Institutional and Intellectual History. Wiley-Blackwell, 1968.
  9. ↑ Gilson, Étienne. The Spirit of Medieval Philosophy. University of Notre Dame Press, 1991.
  10. ↑ Bauer, Walter, William F. Arndt, F. Wilbur Gingrich, and Frederick W. Danker. 1979. A Greek–English Lexicon of the New Testament (2nd ed.). Chicago: University of Chicago Press. p. 476.
  11. ↑ Langland W. Piers Plowman A ix 1362.
  12. ↑ Evans, G. R. 1980. Old Arts and New Theology: The Beginnings of Theology as an Academic Discipline. Oxford: Clarendon Press. pp. 31–32.
  13. ↑ McGukin, John. 2001. Saint Gregory of Nazianzus: An Intellectual Biography. Crestwood, NY: St. Vladimir’s Seminary Press.
  14. ↑ Pvz., Hodge, Charles. 1871. Systematic Theology 1, part 1.
  15. ↑ Oxford English Dictionary, 1 reikšmė.
  16. ↑ Theology, 1(d)“ and „Theological, A.3.“ Oxford English Dictionary. 1989.
  17. ↑ Times Literary Supplement 329/4. 5 June 1959: "The 'theological' approach to Soviet Marxism…proves in the long run unsatisfactory. "
  18. ↑ Jones, Alan H. 1983. Independence and Exegesis: The Study of Early Christianity in the Work of Alfred Loisy (1857–1940), Charles Guignebert (1857 [i.e. 1867]–1939), and Maurice Goguel (1880–1955). Mohr Siebeck. p. 194.
  19. ↑ Libenson, Dan and Lex Rofeberg, hosts. 5 October 2018. "God and Gender – Rachel Adler Archived 11 October 2018 at the Wayback Machine. " Ep. 138 in Judaism Unbound (podcast).
  20. ↑ Rashkover, Randi. 1999. "A Call for Jewish Theology. " CrossCurrents.
  21. ↑ Kapic, Kelly M. Kapic (2012). A Little Book for New Theologians. Why and How to Study Theology. Downers Grove, Illinois: InterVarsity Press. p. 36. ISBN 978-0830866700.
  22. ↑ Gardet, L. 1999. "Ilm al-kalam Archived 3 March 2016 at the Wayback Machine. " The Encyclopedia of Islam, edited by P. J. Bearman, et al. Leiden: Koninklijke Brill NV.
  23. ↑ „Speech by State Secretary Dr Markus Kerber at the official opening ceremony for the Islamkolleg Deutschland“. DIK – Deutsche Islam Konferenz. Archived from the original on 31 January 2023.
  24. ↑ Cabezon, Jose Ignacio. 1999. "Buddhist Theology in the Academy. " pp. 25–52 in Buddhist Theology: Critical Reflections by Contemporary Buddhist Scholars, edited by R. Jackson and J. J. Makransky. London: Routledge.
  25. ↑ de la Vallée Poussin, Louis. (1906). „XXXI. Studies in Buddhist Dogma. The Three Bodies of a Buddha (Trikāya).“ Journal of the Royal Asiatic Society of Great Britain & Ireland, 38(4), 943–977. doi:10.1017/S0035869X0003522X
  26. ↑ King, Anna S. 2006. "For Love of Krishna: Forty Years of Chanting. „ pp. 134–67 in The Hare Krishna Movement: Forty Years of Chant and Change, edited by G. Dwyer and R. J. Cole. London: I.B. Tauris. p. 163.
  27. ↑ Harvey, Graham (2007). Listening People, Speaking Earth: Contemporary Paganism (2nd ed.). London: Hurst & Company. p. 1. ISBN 978-1850652724.
  28. ↑ Of the Laws of Ecclesiastical Polity, 3.8.11“ (PDF). Archived (PDF) from the original on 4 March 2012. Retrieved 11 November 2012.
  29. ↑ McGrath, Alister. 1998. Historical Theology: An Introduction to the History of Christian Thought. Oxford: Blackwell Publishers. pp. 1–8.
  30. ↑ Reagan, Timothy. 2004. Non-Western Educational Traditions: Alternative Approaches to Educational Thought and Practice (3rd ed.). Lawrence Erlbaum. p. 185; and Chitnis, Sunna. 2003. "Higher Education. " pp. 1032–56 in The Oxford India Companion to Sociology and Social Anthropology, edited by V. Das. New Delhi: Oxford University Press. p. 1036.
  31. ↑ 31,0 31,1 Scharfe, Hartmut. 2002. Education in Ancient India. Leiden: Brill.
  32. ↑ Dillon, John. 2003. The Heirs of Plato: A Study in the Old Academy, 347–274 BC. Oxford: Oxford University Press.
  33. ↑ Yao, Xinzhong. 2000. An Introduction to Confucianism. Cambridge: Cambridge University Press. p. 50.
  34. ↑ Becker, Adam H. (2006). The Fear of God and the Beginning of Wisdom: The School of Nisibis and the Development of Scholastic Culture in Late Antique Mesopotamia. University of Pennsylvania Press.
  35. ↑ „The School of Nisibis“. Nestorian.org. Archived from the original on 3 March 2016.
  36. ↑ Lulat, Y. G. 2005. A History of African Higher Education from Antiquity to the Present: A Critical Synthesis. Greenwood. p. 7.
  37. ↑ Beattie, Andrew. 2005. Cairo: A Cultural History. New York: Oxford University Press. p. 101.
  38. ↑ Leff, Gordon. 1968. Paris and Oxford Universities in the Thirteenth and Fourteenth Centuries. An Institutional and Intellectual History. Wiley.
  39. ↑ Johnson, Paul. 2000. The Renaissance: A Short History, (Modern Library Chronicles). New York: Modern Library. p. 9.
  40. ↑ Rüegg, Walter. 2003. "Themes. " pp. 3–34 in A History of the University in Europe, edited by W. Rüegg and H. de Ridder-Symoens, (Universities in the Middle Ages 1). Cambridge: Cambridge University Press. pp. 15–16.
  41. ↑ 41,0 41,1 D’Costa, Gavin. 2005. Theology in the Public Square: Church, Academy and Nation. Oxford: Blackwell. ch. 1.
  42. ↑ Howard, Thomas Albert. 2006. Protestant Theology and the Making of the Modern German University. Oxford: Oxford University Press. p. 56
  43. ↑ DeFilippo, Joseph G. (1991). Theology and First Philosophy in Aristotle’s „Metaphysics“. U.M.I.
  44. ↑ Rutherford, J. Alexander (2021). The Gift of Seeing: A Biblical Perspective on Ontology. Volume 3 of God’s Gifts for the Christian Life – Part 1. Airdrie, Alberta: Teleioteti. p. 3
  45. ↑ 45,0 45,1 45,2 Howard, Thomas Albert. 2006. Protestant Theology and the Making of the Modern German University Archived 15 June 2015 at the Wayback Machine. Oxford: Oxford University Press.
  46. ↑ Frei, Hans W. 1992. Types of Christian Theology, edited by W. C. Placher and G. Hunsinger. New Haven, CT: Yale University Press.
  47. ↑ McClendon, James W. 2000. "Theology and the University. " Ch. 10 in Systematic Theology 3: Witness. Nashville, TN: Abingdon.
  48. ↑ Kratz, Reinhard G. 2002. "Academic Theology in Germany. " Religion 32(2):113–116.
  49. ↑ Marsden, George M. 1994. The Soul of the American University: From Protestant Establishment to Established Nonbelief. New York: Oxford University Press.
  50. ↑ Curran, Robert Emmett, and Leo J. O’Donovan. 1961. The Bicentennial History of Georgetown University: From Academy to University 1789–1889, Part 1. Georgetown: Georgetown University Press.
  51. ↑ Dexter, Franklin Bowditch. 1916. „The Charter of the Collegiate School, October 1701.“ In Documentary History of Yale University, Under the Original Charter of the Collegiate School of Connecticut 1701–1745. New Haven, CT: Yale University Press.
  52. ↑ Duke University Libraries (11 July 2013). „Duke University: A Brief Narrative History“. Duke University Libraries.
  53. ↑ Alexander Leitch, A Princeton Companion Archived 26 August 2015 at the Wayback Machine (Princeton University Press, 1978).
  54. ↑ Wiebe, Donald. 2000. The Politics of Religious Studies: The Continuing Conflict with Theology in the Academy. New York: Palgrave Macmillan.
  55. ↑ Noll, K. L. 27 July 2009. "The Ethics of Being a Theologian. Chronicle of Higher Education.
  56. ↑ Ford, David. 2009. "Theology and Religious Studies for a Multifaith and Secular Society. " In Theology and Religious Studies in Higher Education, edited by D. L. Bird and S. G. Smith. London: Continuum.
  57. ↑ Fitzgerald, Timothy. 2000. The Ideology of Religious Studies. Oxford: Oxford University Press.
  58. ↑ Protagoras. „On the Gods“, translated by M. J. O’Brien. In The Older Sophists, edited by R. K. Sprague. Columbia: University of South Carolina Press. 1972. p. 20 (fr.4).
  59. ↑ Feuerbach, Ludwig. 1986. Principles of the Philosophy of the Future, translated by M. H. Vogel. Indianapolis, Hackett Publishing Company. p. 5.
  60. ↑ Feuerbach, Ludwig. [1841] 1989. „Preface, XVI.“ The Essence of Christianity, translated G. Eliot. Amherst, New York: Prometheus Books.
  61. ↑ Dawkins, Richard (20 March 1993). „Letter: Scientific versus theological knowledge“. The Independent.
  62. ↑ „Charles Bradlaugh (1833–1891)“. Positiveatheism.org.
  63. ↑ „Robert Green Ingersoll“. Positiveatheism.org.
  64. ↑ Kaufmann, Walter. 1963. The Faith of a Heretic. Garden City, NY: Anchor Books. pp. 114, 127–28, 130.
  65. ↑ 65,00 65,01 65,02 65,03 65,04 65,05 65,06 65,07 65,08 65,09 Kajackas, A. V. ir K. Žemaitis. 2018. „Teologija Lietuvoje“. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius: LNB Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras.
  66. ↑ 66,0 66,1 66,2 66,3 66,4 66,5 66,6 Jurevičius, A. 2011. Teologijos mokslo plėtra Lietuvoje. Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis 34: 261–283.
  67. ↑ 67,0 67,1 Streikus, A. 2006. „Krikščionybė okupuotoje Lietuvoje“. Krikščionybės Lietuvoje istorija, sud. V. Ališauskas. Vilnius: Aidai.
  68. ↑ 68,0 68,1 Subačius P. 2015. Dvidešimt penkeri religinės laisvės metai, 1988–2013: krikščionys Lietuvos visuomenėje po Atgimimo. Vilnius: Lietuvių katalikų mokslo akademija ir Naujasis židinys-Aidai. T. 1.
  69. ↑ Žemaitis, K. 2024. Katalikų teologijos fakultetas: tarp ištakų ir dabarties. SOTER 93 (121): 97-100.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Teologija&oldid=7614390"