Žolinė

Žolìnė (Žõlinė), arba Žõlinės – katalikiška šventė, švenčiama rugpjūčio 15 d. Yra ir panašiu laiku švenčiama archaiška šventė.

Krikščionybėje ši šventė dar vadinama Švenčiausios Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų iškilmėmis. Šventės ištakos – Jeruzalė, IV a. pab. (Rytų Bažnyčioje šventės pavadinimas Dormitio – „Užmigimas“). Tai pati seniausia ir garbingiausia šv. Marijos šventė. Vakaruose ji minima nuo VI-VII a.. Pasakojama, kad apaštalai atidarę Marijos kapą, nerado jos kūno – tik gėles. 1950 m. popiežius Pijus XII, tikėjimą, kad Marija buvo paimta į Dangų su siela ir kūnu paskelbė kaip dogmą.

Lietuvoje

Lietuvoje liaudiškas šios šventės pavadinimas – Žolinė, kadangi per iškilmingas šventės Mišias šventinami žolynai. Žolinės šventimo tradicija perėmė kai kuriuos Žemynos kulto papročius. Į bažnyčią nešamos šventinti lauko ir darželio gėlių puokštės, žemaičiai į jas įdėdavo piktdagį, dzūkai – daržovių, ūkininkai į gėlių puokštę – visų javų varpų. Senojoje tradicinėje kaimo bendruomenėje per Žolinę buvo švenčiama augmenijos branda ir dėkojama už derlių, ūkininkai ruošdavo vaišes, lankydavo vieni kitus. Įsigalėjus krikščionybei, Žolinė sutapatinta su Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo diena..

Rodūnios valsčiuje etnografų užfiksuotas vienas iš Žolinės šventės pavadinimų buvo Kanapinė, nes ten smilkydami kanapes gindavosi nuo įvairiausių ligų. Šiuo pavadinimu ši šventė buvo žinoma ir Vilkaviškio krašte.

Žolinės atlaidai vyksta įvairiose Lietuvos vietose: Kabeliuose (Varėnos raj.), Krekenavoje (Panevėžio raj.), Raseiniuose, Pivašiūnuose (Alytaus raj.), Pažaislyje (Kaunas), Rumšiškėse, Šimonyse (Kupiškio raj.), Panemunyje (Rokiškio raj.), Surdegyje (Anykščių raj.), Zarasuose, Gelgaudiškyje (Šakių raj.), Pašaltuonyje (Jurbarko raj.), Veliuonoje (Jurbarko raj.). Pagal seną tradiciją giminės ir kaimynai per Žolinės atlaidus susitikę vaišinasi.

Didžiausi atlaidaĩ Lietuvoje vyksta Pivašiūnų Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčioje. Čia jie vyksta 8 dienas. Kasdien meldžiamasi vis kita intencija – už dvasininkus, katechetus, mokytojus, „Carito“ darbuotojus, už ligonius, šeimas ir jaunimą. Atlaidų metu teikiamas Sutvirtinimo sakramentas. Pagrindinę atlaidų dieną (08 15 d) yra šventinami žolynai, taip pat duona bei vaisiai; šią dieną yra meldžiamasi už Lietuvos žemdirbius.

Kiti svarbūs žolinių atlaidai Lietuvoje švenčiami Krekenavoje, kur žinomi nuo XV a. pab. Kasmet tūkstančių žmonių lankoma šventė vyksta rugpjūčio 14–21 d. Krekenavos bažnyčioje. Prie šventės prisideda dauguma parapijiečių, kurie pina žolynų vainikus, puošia bažnyčią, rūpinasi procesija, piligrimų nakvyne. Tikinčiuosius čia traukia istorinę ir meninę vertę turintis stebuklingasis Dievo Motinos su Vaikeliu paveikslas, kuriam pagerbti krekenaviškiai šimtmečius kūrė ir puoselėjo savas tradicijas. Tikima, kad per pamaldas pašventintos puokštelės, kruopščiai surištos iš skirtingas simbolines reikšmes turinčių augalų, atlieka apsauginę funkciją – laikomos garbingoje namų vietoje atbaido nelaimes, o prieš Velykas su verba pagarbiai sudeginamos.

Krekenavos parapijos bendruomenė atkūrus nepriklausomybę atgaivino Žolinės atlaidų tradicijas ir jas tęsia, aktyvina jaunimą, buria savanorius. Dėl svarbos Lietuvos kultūroje 2021 m. Žolinės atlaidai Krekenavoje buvo įtraukti į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.