Vydūnas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Vydūnas
Vydūnas.jpg
Gimė 1868 m. kovo 22 d.
Jonaičiai, Šilutės apskritis, Prūsijos karalystė
Mirė 1953 m. vasario 20 d. (84 metai)
Detmoldas, Vokietija
Tėvai Anskis Storostas ir Marija Ašmontaitė-Storostienė
Veikla filosofas, rašytojas, publicistas, kultūros veikėjas
Commons-logo.svg Vikiteka Vydūnas

Vilhelmas Storosta (slapyvardis Vydūnas, vok. Wilhelm Storost; 1868 m. kovo 22 d. Jonaičiuose, Šilutės apskritis, Prūsijos karalystė – 1953 m. vasario 20 d. Detmolde, Vokietija, 1991 m. spalio 19 d. jo palaikai perlaidoti Bitėnų kapinėse) – filosofas, rašytojas, publicistas, kultūros veikėjas.[1][2]

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vydūnas groja arfa savo namuose
Vydūnas sako kalbą laidojant šaulį 1931 m.

Gimė Jonaičių kaime (dabartinė Šilutės apskritis) valstietiškos kilmės evangelikų misionieriaus Anskio ir Marinkės Storostų šeimoje.[3] Buvo antrasis vaikas dešimties vaikų šeimoje (užaugo aštuoni).

1888 m. baigė Ragainės mokytojų seminariją. 18961898 m. Greifsvaldo, 1899 m. Halės, 19001902 m. Leipcigo, 19131919 m. Berlyno universitetuose studijavo filosofijos, religijos, kultūros, meno, literatūros istorijos, sociologijos, gamtos mokslus, sanskrito, anglų ir prancūzų kalbas.

18881892 m. Kintų pradžios mokyklos trečiasis mokytojas, mokė lietuvių ir vokiečių kalbų, geografijos, istorijos ir kūno kultūros. Mokytojaudamas Kintuose išlaikė aukštesnės kvalifikacijos mokytojo egzaminus ir 18921912 m. dėstė Tilžės gimnazijoje prancūzų ir anglų kalbas. 1918 m. dėstė lietuvių kalbą Rytų seminare prie Berlyno universiteto.

1895 m. įkūrė Tilžės giedotojų draugiją ir 40 m. jai vadovavo; 1935 m. hitlerininkai draugiją su kitomis Rytų Prūsijos draugijomis uždarė. Rengė dainų šventes, vaidinimus, populiarino lietuvių liaudies dainas. Buvo veiklus Rytų Prūsijos lietuvių ir Klaipėdos krašto draugijų bei organizacijų narys, 1931 m. įkurtos Prūsų lietuvių draugijų tarybos pirmininkas.

Nuo 1907 m. dalyvavo lietuvių mokslo veikloje. Leido paties ištisai prirašomus žurnalus „Šaltinis“ (19051909 m.), „Jaunimas“ (19111914 m.), „Naujovė“ (1915 m.), „Darbymetis“ (19121925 m.). Bendradarbiavo kitoje Rytų Prūsijos lietuvių ir Lietuvos periodinėje spaudoje. 1923 m. dirbo Telšių mokytojų seminarijoje.[4] Nuo 1925 m. PEN klubo, 1928 m. Lietuvos universiteto filosofijos garbės daktaras, 1933 m. Lietuvių rašytojų draugijos garbės narys. [5]

1938 m. artėjant rašytojo 70-mečiui Vydūnas buvo nacistinės Vokietijos valdžios persekiojamas ir uždarytas į Tilžės kalėjimą. Tačiau pasaulinio masto kultūros veikėjams pareiškus nepasitenkinimą greitai paleistas. 1940 m. buvo pristatytas Nobelio premijai, tačiau tarptautinė situacija sukliudė tapti jos laureatu. 1944 m. su Tilžės gyventojais evakuotas Vokietijos gilumon. Nuo 1946 m. gyveno Detmolde. Įsijungė į kultūrinę evakuotų Rytų Prūsijos lietuvių bei Lietuvos pabėgėlių veiklą, bendradarbiavo jų spaudoje. [6]

Parašė 12 filosofinių veikalų, daugiau negu 30 filosofinio turinio dramų, istoriografinių darbų.

Gyvenimo peripetijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kintai Vydūno gyvenime turėjo įtakos tolimesnei jo veiklai. Baigęs Ragainės mokytojų seminariją dvidešimtmetis jaunuolis Vilius Storosta (Vydūno vardas ėmė rodytis vėliau – Tilžėje apie 1907 m.) Atvyko sirgdamas tada neišgydoma plaučių džiova. Naujasis mokytojas, seno gydytojo patartas, darė kvėpavimo pratimus, vaikščiojo po pamario pušynus, tinkamai maitinosi, tapo vegetaru. Noras pasveikti buvo labai didelis. Ir jis pasveiko. Jaunajam mokytojui padėjo šeimininkauti Klara Fülhaz – Kintų pradžios mokyklos rektoriaus giminaitė. Su ja 1891 m. Kintų bažnyčioje Vydūnas susituokė.

Gyvendamas Tilžėje ėmė vadovauti bažnytiniam chorui, kuris ilgainiui tapo žinomas kaip „Tilžės lietuvių giedotojų draugija“. Choristai ne tik giedojo Vydūno rašytas įvairias giesmes, bet ir rengė įvairius vaidinimus, kurių autorius buvo pats Vydūnas. Dažniausia tai buvo lengviausiai suvokiamas žanras – komedijos, kuriose išjuokiamos žmonių ydos, žemi instinktai, nutautėjimas. Taip pat dramos, tragedijos, misterijos, kurios parašytos remiantis jo paties filosofija. Žymiausios tai: „Probočių šešėliai“, „Amžina ugnis“, „Pasaulio gaisras“, „Jūrų varpai“, „Ragana“ ir t. t. Taip pat kūrė chorines dainas apie tėvynę, viena jų – „Lietuva, brangi šalele“.

Mokytojaudamas Kintuose Vydūnas pamatė ir pajuto vietos lietuvininkų gyvenimą ir nuotaikas, atkreipė dėmesį į jų neatsparumą germanizacijai, nuolankumą esamai padėčiai. Tilžėje pasireiškė, kaip kultūrininkas bei švietėjas. Čia gimė svarbiausi filosofiniai veikalai („Visatos Sąranga“, „Mirtis ir kas toliau“, „Mūsų uždavinys“, „Sąmonė“ ir kt.), dramos, čia randami svarbiausi gyvenimo atsakymai.

Turėdamas daugiašakį talentą Vydūnas domėjosi ir praeities žmonių santykiais Mažojoje Lietuvoje. Plačiausiai tai buvo aprašyta vokiečių kalba 1932 m. išėjusioje knygoje „Sieben Hundert Jahre Deutsch – litauischer Beziehungen“ („Vokiečių – lietuvių santykiai per septynis šimtmečius“). Ši knyga dėl parodytų dviejų tautų santykių nepatiko hitlerinei valdžiai, ji 1934 m. buvo uždrausta bei konfiskuota.

1944 m. spalio mėnesį traukdamasis iš Antrojo pasaulinio karo liepsnų apimto miesto, pasiėmė tik didžiausią savo turtą – rankraščius. Po ilgokų ir sudėtingų klajonių Vokietijos keliais pasiekė Detmoldą, į kurį 1946 m. rugsėjį lietuvių buvo pakviestas ir priglaustas. Čia tvarkė savo rankraščius, apibendrino savo gyvenimą.

Vydūno filosofija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vydūno filosofijos pagrindą sudaro panteizmas, daugiausia perimtas iš indiškojo vedantizmo. Prieš tai jam didelę įtaka padarė teosofijos atšaka antroposofija. Pirmi jo veikalai daugiausia skirti teosofinei būties sampratai aiškinti. Vėlesniuose veikaluose pagrindinis dėmesys skirtas aktualioms istorinėms, socialinio gyvenimo, tautos, kultūros, etikos, estetikos problemoms.[1][2]

Anot jo, vienintelė tikroji realybė esąs dvasinis absoliutas, kuris pasaulio atžvilgiu esąs imanentinis ir transcendentinis (t. y. pasaulis yra Dieve, bet pasaulis tai ne Dievas). Žmogaus savimonė iš esmės esanti dvasinio absoliuto (Didžiojo Slėpinio) savimonės jo paties sukurtame pasaulyje apraiška. Jo manymu, žmogaus savimonė (ašainė sąmonė) verčia ją ieškoti savo pradžios šaltinio ir atsiradimo priežasčių. Jis teigė, kad tas ieškojimas ir yra pagrindinė religijos atsiradimo prielaida.[7]

Tautiškumo ugdymas nulėmė Vydūno filosofijos kryptingumą bei problematiką. Pagal tai jis sukūrė laisvos, nepriklausomos asmenybės ugdymo programą: žmogus sau, tautai, žmonijai, kuri atskleidžia humaniškumu pagrįstus asmens ryšius su tauta ir žmonija. Kultūros vertės matu Vydūnas laikė žmogiškumo esmės pasireiškimo intensyvumą visuomenės gyvenime. Asmenybės vertė taip pat matuojama indėlio į tautos auginimą mastu.[8][2]

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Likimo kilmė, 1908 m.
  • Apsišvietimas, 1909 m.
  • Tautos gyvata, 1920 m.
  • Visumos sąranga, 1921 m.
  • Sąmonė, 1936 m.
  • Probočių šešėliai, drama, 1908 m.
  • Amžina ugnis, drama, 1913 m.
  • Pasaulio gaisras, drama, 1928 m.

Vydūno kūrybos tyrinėjimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vydūno kūrybą daugiausia yra tyrinėjęs filosofas, daktaras Vacys Bagdonavičius. Taip pat juo domėjosi kiti lietuvių rašytojai ar mokslininkai:

  • Vincas Mykolaitis-Putinas. Raštai, 10, 1969, p. 306–470; 1987;
  • Jonas Lankutis. Lietuvių dramaturgijos tyrinėjimai, 1988, p. 122–150;
  • Rimvydas Šilbajoris. Netekties ženklai, 1992, p. 74-91;
  • Regimantas Tamošaitis. Kelionė į laiko pradžią: indų idealizmas, Vydūnas ir Krėvė, 1998;
  • Aušra Jurgutienė. Naujasis romantizmas iš pasiilgimo: lietuvių neoromantizmo pradininkų estetinė mintis, Vilnius, 1998;
  • Aušra Martišiūtė. Vydūno dramaturgija. Vilnius, 1997, 2000 m.

Atminimo įamžinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vikicitatos

Wikiquote logo
Puslapis Vikicitatose