Bangpūtys

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Bangpūtys yra vyriškos dievybės vardas lietuvių mitologijoje. Tai retai minimas lietuvių dievas, neryški figūra tautosakoje. Remiantis skurdžiais šaltiniais dalis mitologijos tyrinėtojų rekonstruoja Bangpūtį kaip jūros, audros ir vėjo jūroje dievą. Pagal rekonstrukcijas tai žiaurus ir nenumaldomas dievas. Jis turėjęs barzdą, sparnus ir du veidus.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Matas Pretorijus (apie 1690 m.) pirmą kartą minėjo bangputtys – ein Gott des Sturms (audros dievas).

Keletas žodynų - 1747 m. Rugio, 1800 m. Mylkės - kartojo ir įvairino ši teiginį. Minimas 1825 m. L. Rėzos 32-oje dainoje nuo Klaipėdos. L. Rėza prilygino Bangpūtį Neptūnui. XIX a. viduryje šis vardas iš žmonių atminties jau buvo išblėsęs. V. Kalvaitis 1888-1894 m. Klaipėdos krašte dar užfiksavo L. Rėzos užrašytos dainos variantą su minimu Bangpūčiu.

Kasmetinėje šventėje „Palangos stinta“ prie jūros sutinkamas jūrų dievas Bangpūtys.

Reikšmė mitologijoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bangpūtys ypač svarbus buvo žvejams. Tam, kad šis dievas nesukeltų Baltijos jūroje audrų, žmonės aukojo aukas, dažniausiai šaukštą, kurį sudegindavo.

Bangpūčio palydovė Jumpira pranašaudavo jo pasirodymą.

Giminingi dievai kitų tautų mitologijose[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bangpūtys artimas romėnų Neptūnui.

Jis tapatinamas su jūrų dievu Vėjopačiu ir su laivų dievu Gardaičiu, kartais su dideliu angelu vaizduojama būtybe.

Legendos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Kartą ant žmonių užsirūstino dievas Bangpūtys. Jūroje jis sukėlė audras ir milžiniškas bangas. Žmonių ginti stojo Karvaičio dukra Neringa. Ji sėmė į prijuostę smėlį, nešė į jūrą ir pylė į vandenį. Kur biro smėlis, ten iškilo kopa, kol visa pakrante nusidriekė nerija.
  • Kartą Bangpūtys panoro paskandinti Auštrinį, besimaudantį jūroje, nes šis ją labai įaudrinęs.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]