Alka (religijotyra)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Baltų religija
Baltų religijaRomuvos simbolis.jpg
Infolentelė: žiūrėti  aptarti  redaguoti

Alka, alkas (bendrine prasme) – šventvietė, kulto ir aukojimo vieta. Alkos žymi ne šventais laikomus gamtos objektus, o šventas kulto vietas.

Žodžio etimologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žemaičių Alka Šventojoje

Žodis „alka“ kildintinas iš žodžio „alkti“[reikalingas šaltinis], kas rodo archajišką kilmę ir seną aukojimo kaip „dievų maitinimo“ sampratą.

Publijus Kornelijus Tacitas rašytiniuose šaltiniuose paminėjo, kalbant apie nahanarvalų gentis I a. latvių elks, prūsų kalbose žinoma kaip alka yra indoeuropietiško kalbinio paveldo dalis. Indoeuropiečių al- ar alk-/elk- žodžių šaknys žymi religinę reikšmę turinčius žodžius, dauguma jų – sakraliniai terminai.

Reikšmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dažniausiai alka būdavo įrengiama atviroje vietoje, pvz., aukštumoje, kalne (alkakalnyje), šventoje giraitėje, nedideliame lauke arba pievoje prie upelių kur auga šventasis medis. Kartais alkos randamos prie piliakalnių. Alkos buvo laikomos šventomis vietomis, apgaubtos ypatinga pagarba.

Alkose įrengdavo aukurą, kuriame kūrendavo amžinąją (šventąją) ugnį. Alkose arba šalia jų randama mirusiųjų kaulų, tai rodo, kad čia buvo laidojama. Tiksli aukojimo vieta nežinoma. Nuo neolito laikotarpio aukojant daužydavo molinius indus, tikint, kad dužimo garsas nukreipia blogąsias dvasias. Paprotys daužyti indus per laidotuves, vestuves, krikštynas dalinai išlikęs iki mūsų dienų.

Krikščionybė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Įvedus krikščionybę, alkų vietose buvo pastatyti kryžiai, koplytstulpiai, stogastulpiai.

Susiję vietovardžiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvoje yra ~120 vietovardžių, susijusių su alka (33% pievų pavadinimai, 19% upių, ežerų, raistų, 17% kalnelių, 10% kaimų) [1], keletas žymesnių pavyzdžių: Alka (Molėtų raj.) ir Alka (Šilutės raj.), Alkai (Utenos raj.), Alkakalnis, Alkaragis ir Antalksnė prie Linkmenų (Ignalinos raj.), Alkas (Kretingos raj.), Alkaupis (Šilalės raj.), Alkavietė (Rokiškio raj.), Alkinė (Ukmergės raj.).

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Norbertas Vėlius. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, II t. - Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2001. T. 1. - 659 psl.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Yra šalis, kur senos girios ošia (sud. Šarūnas Laužadis). - Utena: Utenos spaustuvė, 2005. - 76 p.: iliustr. - ISBN 9955-626-23-2