Jonas Trinkūnas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Jonas Trinkūnas
Jonas Trinkunas.2009-08-22.jpg
Gimė: 1939 m. vasario 28 d.
Klaipėda
Mirė: 2014 m. sausio 20 d. (74 metai)
Vilnius
Sutuoktinis(-ė): Inija Trinkūnienė
Vaikai:

Rimgailė, Vėtra, Ugnė, Indrė, Žemyna

Religija: senasis baltų tikėjimas
Lietuvos vyriausiasis krivis
Ėjo pareigas: 2002 – 2014
Veikla: folkloristika, religijotyra
Alma mater: 1965 m. Vilniaus universitetas

Jonas Trinkūnas, dvasinis vardas Jaunius (1939 m. vasario 28 d. Klaipėdoje – 2014 m. sausio 20 d. Vilniuje) – Lietuvos etnologas, folkloristas, religijotyrininkas, senojo lietuvių tikėjimo bendruomenės „Romuva“ vyriausiasis krivis.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1957 m. baigė Kauno 4-ąją vidurinę mokyklą. 1965 m. Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos ir literatūros fakultete baigė filologijos studijas, įgijo filologo specialybę. 19691973 m. VU Filologijos fakulteto filologijos katedros aspirantas ir dėstytojas. 1969 m. įkūrė kraštotyros sąjūdį „Ramuva“, pradėjo rengti senovės baltų apeigas. Vienas iš Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvos kūrėjų. 1973 m. už politinę tautinę veiklą iš universiteto pašalintas.

Kilus Sąjūdžiui vėl grįžo į universitetą, dirbo Filosofijos ir sociologijos instituto Etikos skyriaus asistentu. 19901993 m. LR kultūros ministerijos Etninės kultūros skyriaus vedėjas. Nuo 1994 m. Filosofijos ir sociologijos instituto Etikos ir etnosociologijos skyriaus mokslinis darbuotojas. VPU dėstė etninę kultūrą.[1]

2002 m. išrinktas „Romuvos“ vyriausiuoju kriviu. Dalyvavo tarptautinėse senųjų tikėjimų konferencijose, renginiuose. Paskelbė staipsnių lietuvių ir prancūzų spaudoje, parašė kelias knygas. Apeiginio folkloro kolektyvo „Kūlgrinda“ narys, Etninės kultūros draugijos, Tautos namų, Mažosios Lietuvos reikalų tarybos, „Prusos“ klubo, kitų organizacijų vadovas ir narys.

2014 m. nusifilmavo dokumentiniame filme „Semme“.

Žmona Inija (g. 1951 m.), folkloristė, folkloro grupės „Kūlgrinda“ vadovė, kultūros sociologė, psichologė, Vilniaus teisės ir verslo kolegijos dėstytoja, po vyro mirties 2014 m. išrinkta vyriausia krive.[2] Dukros Rimgailė, Vėtra, Ugnė, Indrė (iš pirmos santuokos – Žemyna).

Palaidotas Rokantiškių kapinėse. [3]

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Of Gods & holidays: the Baltic heritage. – Vilnius: Tvermė, 1999. – 214 p.: iliustr. – ISBN 9986-476-27-5
  • Baltų tikėjimas: lietuvių pasaulėjauta, papročiai, apeigos, ženklai. – Vilnius: Diemedis, 2000. – 127 p.: iliustr. – ISBN 9986-23-079-9
  • Lietuvių pasaulėjauta: papročiai, apeigos, ženklai. – Vilnius: Diemedis, 2003. – 127 p.: iliustr. – ISBN 9986-23-114-0
  • Lietuvių senosios religijos kelias. – Vilnius: Asveja, 2009. – 265 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-738-22-0
  • Žodžiai mūsų Dievams ir Deivėms: maldos, giesmės ir eilės / dail. Gintarė Markevičienė. – Vilnius: Romuva, 2010. – 56 p.: iliustr.
  • Baltų religija šiandien / sud. Jonas Trinkūnas, parengė Inija Trinkūnienė, Jonas Vaiškūnas, Žemyna Trinkūnaitė. – Vilnius: Senovės baltų religinė bendrija, 2011. – 41 p.: iliustr. – ISBN 978–609-95278-0-2
  • Baltic religion today. – Vilnius: Senovės baltų religinė bendrija, 2011. – 41 p.: iliustr. – ISBN 978–609-95278-1-9

Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]