Puškaitis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
 NoFonti.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta šaltinių ar nuorodų į juos.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius.

Puškaitis – vienas iš žemdirbystės dievų, siejamas su prabundančia pavasario gamta, žydėjimu (puškėjimu). Prūsų mitologijoje Puškaitis buvo vaizduojamas dievaičiu, susijusiu su žeme ir gyvenančiu po šventu šeivamedžiu, kuris sietas su vaisingumu ir požemio viešpatija. Puškaitis rūpinosi žemės vaisiais, duoniniais javais. Jis turėjo pagalbininkus barstukus.

Šiuos dievukus garbino lietuviai, kuršiai, prūsai, gudai ir kt. Žmonės prašydavo šį dievaitį atsiųsti savo globoje esančius barzdukus, morkopolus, gnomus pripildyti aruodus javų ir saugoti duoną. Dėl to Puškaičiui ir jo dievukams svirne naktį būdavo paruošiamas stalas – apkraunamas duona, sūriu, sviestu, alumi. Jei kas tą maistą pavogdavo, žmonės šaukdavosi dangaus dievo Ūkopirmo ir žemės dievaičio Puškaičio keršto. Puškaičio ir barstukų (parstukų) kultas buvo Semboje, Žemaitijoje, Kurše, Livonijoje. Barstukai pasirodydavę šviečiant mėnuliui, dažniausiai juos matydavę ligoniai.

Senovės prūsų dievo Puškaičio pagalbininkai barzdukai – chtoninės būtybės – buvo laikomi žemės turtų saugotojais. Jie vaizduojami mažais barzdotais piršto didumo žmogeliais, gyvenančiais po žeme, esančia po medžiais, dažniausiai sodybose, kuriuos dievas Puškaitis siunčiantis į žmonių jaujas, kad prineštų javų ir juos saugotų. Juos dar vadindavo bezdukais – gyvenančiais po bezdo medžiu, t. y. po šeivamedžiu, kurį žmonės daug kur vadina bezdu, nes jis skleidžia ypatingą kvapą.

Su dievu Puškaičiu ir jo pagalbininkais barzdukais arba bezdukais susijęs ožio kultas. Šis kultas siejosi ir su indų Pušanu bei graikų Panu. Puškaičiui puotos buvo keliamos du kartus per metus. Šventės dieną žmonės klojime statydavo stalą, ant kurio padėdavo keturis kepalus duonos, virtos ir keptos mėsos, sūrio, sviesto. Atlikdami apeigas, kvietė barzdukus į vaišes. Paskui klojimo duris stipriai uždarydavo ir išeidavo, kad naktį barzdukai galėtų valgyti. Rytojaus dieną žmonės eidavo į klojimą žiūrėti, kokio maisto daugiau suvalgyta. Jeigu duonos – dievaičiai skalsins javus, jei mėsos – gyvuliai seksis ir t. t. Per kitą barzdukams skirtą šventę, siejamą su sėjos pabaigtuvėmis ir kurių metu naudojamos kaukės, paprastai ant stalo dėdavo daugiau tų produktų, kuriuos paskutinį kartą jie labiau valgė. Taip darant, buvo prašoma padidinti javų derlių. Jeigu šeimininkai nemokėjo barzdukams įtikti, tai naktį jie vogė iš klojimų įvairias gėrybes ir nešė tiems, kurie juos geriau vaišino.

Pasėję javus, žmonės aukodavo derlių ir pasėlius saugantiems dievams aukas – gyvulius, ypač kiaules ir jų kojas, turinčias sąsajų su geru žemės išdirbiniu ir dangiškuoju lietumi. Taip pat buvo aukojami gyvybės simboliai – kiaušiniai ir prosenovinis apeiginis valgis – miežinių kruopų (grucės) košė.

Puškaičio vardas sietinas su senovės gr. Panu ir kitų indoeuropiečių mitologine tradicija. Yra vardų, turinčių tą pačią šaknį: „pus-“, „puoš-“, pvz., arijų Pušanas, kurio vardas siejamas su žydėjimu, klestėjimu (puṣ-/puṣyati – „klestėti, žydėti, pampti, lepinti“). Ši kalbinė indoeuropiečių mitologinių būtybių giminystė rodo jų bendrus bruožus, labiausiai pasireiškiančius chtoniniu vaisingumo kultu, kartais su pabrėžtu seksualumu, perteiktu gauruotumu, pasišiaušimu.

Dievą Puškaitį garbino ir latviai, bet jie Puškaitį laikė miškų dievu, kurį atvykėliai gretino su romėnų Silvanu ir su oro dievu, vaizduojamu paukščio pavidalu. Taip pat kaip ir lietuviai, Puškaitį siejo su šeivamedžiu ir barzdukais. Ir latvių ir lietuvių kalbose užuot sakius „gražiai sužydėti“ buvo sakoma „supuškuoti“.