Lietuvos etnografijos muziejus

Koordinatės: 54°51′59″š. pl. 24°11′32″r. ilg. / 54.8664°š. pl. 24.1922°r. ilg. / 54.8664; 24.1922
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Lietuvos liaudies buities muziejus)

54°51′59″š. pl. 24°11′32″r. ilg. / 54.8664°š. pl. 24.1922°r. ilg. / 54.8664; 24.1922

Lietuvos etnografijos muziejus (iki 2023 m. pabaigos Lietuvos liaudies buities muziejus) – muziejus po atviru dangumi, atidarytas 1974 m. Rumšiškėse, prie Pravienos upelio žiočių, Kauno marių pakrantėje. Tai didžiausias ir žymiausias tokio pobūdžio muziejus Lietuvoje, vienas didžiausių pagal užimamą plotą (195 ha), eksponuojamų nekilnojamųjų pastatų skaičių (149) ir daugiausiai eksponatų (91420) turintis muziejus Europoje po atviru dangumi.

Įėjimas į muziejų

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Muziejaus įkūrimo idėją puoselėjo menotyrininkai Vacys Milius ir Klemensas Čerbulėnas, etnografas Izidorius Butkevičius, architektai Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, Juozas Baršauskas. 1965 m. LSSR vyriausybė priėmė nutarimą dėl muziejaus steigimo. Muziejus įkurtas 1966 m. Pievelių kaimo vietoje. Tuomet čia gyveno 18 šeimų. 1966 m. parengtas detalusis planas. 1967 m. prasidėjo muziejaus statybos. Zonavimo ir ekspozicijos išdėstymo projektą parengė architektas Romanas Jaloveckas, projektą detalizavo architektės Birutė Kugevičienė, Diana Volungevičiūtė-Pikšrienė. Visi bendradarbiai vykdavo į ekspedicijas ieškoti eksponatų, atrinkti pastatų. Lygiagrečiai buvo renkama ir aprašomoji bei ikonografinė medžiaga. Pirmosios ekspedicijos vyko dviračiais, vėliau įsigytas sunkvežimis. Statybos darbus vykdė tuometės Kauno restauracinės dirbtuvės.

1969 m. jau stovėjo žemaičių XVIII a. svirnas, numas ir t. t., iš viso 8 pastatai. Po metų beveik sukomplektuota dzūkų sodyba, pastatyta Josvainių karčema ir daug kitų. Perkėlus daugiau pastatų reikėjo sustiprinti priešgaisrinę sistemą, todėl buvo įsigyta gaisrinė mašina, o dirbti su ja buvo rengiamos priešgaisrinės pratybos, kuriose dalyvaudavo visi jaunesni muziejaus darbuotojai. Turint savo priešgaisrinę apsaugą, pavyko išvengti didesnių gaisrų, skirtingai nei Estijos ar Latvijos liaudies buities muziejuose.

1974 m. atidarytos pirmosios ekspozicijos įrengimui vadovavo Klemensas Čerbulėnas, Stasys Daunys, Vytautas Stanikūnas. Pirmieji eksponatai – Šiluvos malūnas, namas iš Plungės rajono, dviaukštis svirnasDzūkijos. Muziejus atidarytas 1974 m. birželio 21 d., jame buvo 52 pastatai. Tačiau statybos vyko toliau: suformuotas aukštaičių rėžinis kaimo fragmentas, dzūkų bendrė, išplėsta žemaičių kaimo struktūrinė dalis. Suvalkijos sektoriuje pastatyta vargana miškų darbininko sodyba ir malūnininko sodyba.

Po nepriklausomybės atgavimo muziejaus finansavimas sumažėjo. Daugiausia pajamų gaunama per kalendorines šventes – Užgavėnes, Velykas, Jurgines, Sekmines, Žolines. Muziejuje galima pajodinėti ar važnyčioti arklius, visą muziejaus ekspoziciją aplankyti važiuojant brička. Per metus muziejų aplanko daugiau nei 100 000 lankytojų. 2023 m. lapkritį Kultūros ministro įsakymu Lietuvos liaudies buities muziejaus pavadinimas pakeistas į Lietuvos etnografijos muziejaus.[1]

Sektoriai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Muziejus mena XVIII–XX a. laikotarpį Lietuvos kaime ir miesteliuose, yra Lietuvos etnografinių krašto regionų architektūros, kultūros, buities eksponatų. Čia yra svirnai, klėtys, tvartai, klojimai, daržinės, žardinės malkinės, malūnai, tvoros, šuliniai, liaudies architektūros bei senovinės žemdirbystės padargai. 6 km kelyje yra visų 4 Lietuvos etnografinių regionų sodybos, pavieniai pastatai, įvairios dirbtuvės, liaudies technikos paminklai. Muziejuje rengiamos tradicinės lietuvių šventės. Muziejus suskirstytas į etnografinius sektorius ir kelis kitus sektorius:

Muziejaus planas

1974–1990 m. veikė Liaudies muzikos teatro trupė, Klojimo teatras (vadovas Povilas Mataitis). [2]

Ekspozicija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žemaitija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Troba iš Erlėnų
Užbradumės karčema
Klėtis iš Judrėnų

Suvalkija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Stuba iš Obelinės
Aliejinė iš Mažiškės

Aukštaitija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aukštaičių kaimas tolumoje, dešinėje – milo vėlykla iš Daubutiškių
Aukštaičių kaimas, dešinėje – pirkia iš Sėlės
Aukštaičių gryčia iš Spalviškių

Dzūkija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dzūkiška sodyba: priekyje – pirkia iš Zervynų ir pirkia iš Musteikos, dešinėje – tvartas iš Dubininko

Mažoji Lietuva[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bažnyčia iš Sasnavos

Miestelis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šv. Florijono paminklas, toliau – gyv. prekybinis namas iš Telšių, vartai iš Žvėryno ir namas iš Girkalnio
Mokykla iš Plokščių
Baltas – gyv. namas iš Žemaičių Kalvarijos, raudonas – urmininko namas iš Kėdainių, geltoni – muzikontinė ir karčema

Kita[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Malūnas iš Vaivadiškių

Direktoriai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Incidentai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2017 m. rugpjūčio 5–6 d. naktį sudegė iki pamatų 2 ekspoziciniai mediniai pastatai: gyvenamasis namas ir rąstinis ūkinis pastatas, kuriame buvo eksponuojama paroda „Mažoji Lietuva“. Vienas pastatas buvo karkasinis, o kitas medinių rąstų, stogas uždengtas nendrėmis. Įvykio metu kaimynystėje vyko muzikos festivalis „Granatos live“.[3]

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Lietuvio sodyba (sud. Rasa Bertašiūtė). – Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2007. – 203 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-624-87-5

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lietuvos etnografijos muziejus – naujasis Lietuvos liaudies buities muziejaus pavadinimas. 2023-11-13, Lrt.lt (tikrinta 2023-11-20).
  2. Nemira GutautienėLietuvos liaudies buities muziejus. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. - 70 psl.
  3. Rumšiškes nusiaubė gaisras Archyvuota kopija 2017-08-06 iš Wayback Machine projekto.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]