Lietuvos liaudies buities muziejus

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Koordinatės: 54°51′59″N 24°11′32″E / 54.86639°N 24.19222°E / 54.86639; 24.19222

Lietuvos liaudies buities muziejus – muziejus po atviru dangumi, atidarytas 1974 m. Rumšiškėse, prie Pravienos upelio žiočių, Kauno marių pakrantėje. Tai didžiausias ir žymiausias tokio pobūdžio muziejus Lietuvoje, vienas didžiausių pagal užimamą plotą (195 ha) ir eksponuojamų nekilnojamųjų pastatų skaičių (149) muziejų Europoje.

Įėjimas į muziejų

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Muziejaus įkūrimo idėją puoselėjo menotyrininkai Vacys Milius ir Klemensas Čerbulėnas, etnografas Izidorius Butkevičius, architektai Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, Juozas Baršauskas. 1965 m. LSSR vyriausybė priėmė nutarimą dėl muziejaus steigimo. Muziejus įkurtas 1966 m. Pievelių kaimo vietoje. Tuomet čia gyveno 18 šeimų. 1966 m. parengtas detalusis planas.

1967 m. prasidėjo muziejaus statybos. Zonavimo ir ekspozicijos išdėstymo projektą parengė architektas Romanas Jaloveckas, projektą detalizavo architektės Birutė Kugevičienė, Diana Volungevičiūtė-Pikšrienė. 1974 m. atidarytos pirmosios ekspozicijos įrengimui vadovavo Klemensas Čerbulėnas, Stasys Daunys, Vytautas Stanikūnas. Pirmieji eksponatai – Šiluvos malūnas, namas iš Plungės rajono, dviaukštis svirnasDzūkijos. Muziejus atidarytas 1974 m. birželio 21 d., jame buvo 52 pastatai. Tačiau statybos vyko toliau: suformuotas aukštaičių rėžinis kaimo fragmentas, dzūkų bendrė, išplėsta žemaičių kaimo struktūrinė dalis. Suvalkijos sektoriuje pastatyta vargana miškų darbininko sodyba ir malūnininko sodyba.

Po nepriklausomybės atgavimo muziejaus finansavimas sumažėjo. Daugiausia pajamų gaunama per kalendorines šventes – Užgavėnes, Velykas, Atvelykį, Jurgines, Sekmines, Kalėdas. Muziejuje galima pajodinėti ar važnyčioti arklius, visą muziejaus ekspoziciją aplankyti važiuojant brička. Per metus muziejų aplanko apie 90 000 lankytojų.

Sektoriai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Muziejus mena XVIII–XX a. laikotarpį Lietuvos kaime ir miesteliuose, yra Lietuvos etnografinių krašto regionų architektūros, kultūros, buities eksponatų. Čia yra svirnai, klėtys, tvartai, klojimai, daržinės, žardinės malkinės, malūnai, tvoros, šuliniai, liaudies architektūros bei senovinės žemdirbystės padargai. 6 km kelyje yra visų 4 Lietuvos etnografinių regionų sodybos, pavieniai pastatai, įvairios dirbtuvės, liaudies technikos paminklai. Muziejuje rengiamos tradicinės lietuvių šventės. Muziejus suskirstytas į etnografinius sektorius ir kelis kitus sektorius:

Muziejaus planas

1974–1990 m. veikė Liaudies muzikos teatro trupė, Klojimo teatras, vadovas Povilas Mataitis. [1]

Ekspozicija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žemaitija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Troba iš Erlėnų
Užbradumės karčema
Klėtis iš Judrėnų

Suvalkija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Stuba iš Obelinės
Aliejinė iš Mažiškės

Aukštaitija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aukštaičių kaimas tolumoje, dešinėje – milo vėlykla iš Daubutiškių
Aukštaičių kaimas, dešinėje – pirkia iš Sėlės
Aukštaičių gryčia iš Spalviškių

Dzūkija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dzūkiška sodyba: priekyje – pirkia iš Zervynų ir pirkia iš Musteikos, dešinėje – tvartas iš Dubininko

Mažoji Lietuva[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Miestelis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šv. Florijono paminklas, toliau – gyv. prekybinis namas iš Telšių, vartai iš Žvėryno ir namas iš Girkalnio
Mokykla iš Plokščių
Baltas – gyv. namas iš Žemaičių Kalvarijos, raudonas – urmininko namas iš Kėdainių, geltoni – muzikontinė ir karčema

Kita[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Malūnas iš Vaivadiškių

Direktoriai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • 1966–1989 m. Vytautas Stanikūnas
  • 1989–1992 m. Zenonas Žumbakis
  • 1992–2005 m. Stasys Gutautas
  • nuo 2005 m. Violeta Reipaitė

Incidentai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2017 m. rugpjūčio 5–6 d. naktį sudegė iki pamatų 2 ekspoziciniai mediniai pastatai: gyvenamasis namas ir rąstinis ūkinis pastatas, kuriame buvo eksponuojama paroda „Mažoji Lietuva“. Vienas pastatas buvo karkasinis, o kitas medinių rąstų, stogas uždengtas nendrėmis. Įvykio metu kaimynystėje vyko muzikos festivalis „Granatos live“.[2]

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Lietuvio sodyba (sud. Rasa Bertašiūtė). – Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2007. – 203 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-624-87-5

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Nemira Gutautienė. Lietuvos liaudies buities muziejus. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. - 70 psl.
  2. Rumšiškes nusiaubė gaisras

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka