Zervynos

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Portal.svg
Zervynos
Zervynos, nuo kapinių.JPG
Zervynų panorama nuo kapinių

Zervynos
Koordinatės 54°06′40″N 24°29′49″E / 54.111°N 24.497°E / 54.111; 24.497 (Zervynos)Koordinatės: 54°06′40″N 24°29′49″E / 54.111°N 24.497°E / 54.111; 24.497 (Zervynos)
Apskritis Alytaus apskrities vėliava Alytaus apskritis
Savivaldybė Varėnos rajono savivaldybė
Seniūnija Marcinkonių seniūnija
Gyventojų skaičius 47 (2011 m.)
Commons-logo.svg Vikiteka: ZervynosVikiteka
Vietovardžio kirčiavimas
(1 kirčiuotė)[1]
Vardininkas: Zervýnos
Kilmininkas: Zervýnų
Naudininkas: Zervýnoms
Galininkas: Zervýnas
Įnagininkas: Zervýnomis
Vietininkas: Zervýnose

lenk. Zerwiny[2]

Zervynos – etnografinis gatvinis kaimas Varėnos rajone, Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje abipus Ūlos upės bei jos intako Pavilnio. Respublikinės reikšmės architektūros paminklas, turintis 48 sodybas, kurių 8 paskelbtos etnografinėmis. Vakariniu pakraščiu eina Vilniaus–Marcinkonių geležinkelis.

Gamta[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Zervynas iš visų pusių supa Dainavos girios miškai. Pro kaimą vinguriuoja Ūla (per ją įrengtas medinis tiltas bei metalinis geležinkelio tiltas) bei nedidelis šaltiniuotas Pavilnio upelis. Link Mančiagirės prie Ūlos atsiveria Mančiagirės skardžiai (gamtos paminklas). Miške, kitapus geležinkelio, telkšo pora ežerų – skaidraus melsvo vandens Mekšrinis bei žalsvo, stovinčio vandens Išrūginis. Be to, yra nedidelių pelkėtų daubų.

Kaime auga saugomas Zervynų ąžuolas, o pietiniame paribyje – dvi Zervynų drevėtos pušys.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Akmens amžiaus stovyklavietė prie Ūlos skardžio
Dzūkiška sodyba Zervynose
Zervynų gatvelė
Ūla Zervynose

Vietovė gyvenama jau nuo paleolito. XIX a. pradžioje prie kaimo buvo rastos 24 akmens ir žalvario amžių stovyklos (Zervynų senovės gyvenvietė).

Rašytiniuose šaltiniuose Zervynų kaimas minimas nuo 1742 m. Merkinės parapijos gimimų metrikų knygose. XVIII a. dešiniajame Ūlos krante esanti dalis priklausė Varėnos seniūnijai bei dvarui ir dalis kaimiečių ėjo lažą. Ji buvo išsivysčiusi iš bajorkaimio. Tuo tarpu kairiajame krante buvusi kaimo dalis priklausė Kaniavos seniūnijai, girininkijai ir dvarui. Ji kilo iš miško žvalgų gyvenvietės ir mokėjo činšą.

Kaimo gyventojai daugiausia vertėsi žvejyba ir medžiokle, rinko miško gėrybes, pynė iš šiaudų, vytelių ir balanų, audė. Garsėjo bitininkyste ir bitininkais-drevininkais. Medžiai su išskobtomis drevėmis saugomi kaip gamtos paminklai (tarp jų ir Zervynų ąžuolas). Pagal lenkų valdžios 1921 m. atliktą surašymą kaime gyveno 235 žmonės, iš kurių 230 užsirašė lietuviais ir 5 žydais.[3]

Administracinis-teritorinis pavaldumas
XVIII a.
1920-1930 m. Kaniavos valsčius
1930-1940 m. Varėnos valsčius
1940 m. Rodūnios rajonas
1940-1941 m. Alytaus apskritis
1941-1950 m. Rudnios valsčius
sovietmetis Marcinkonių apylinkė
nuo 1995 m. Marcinkonių seniūnija


Etimologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vietovardis laikomas jotvingiškos kilmės, padarytas iš šaknies žerv-. Ši šaknis sietina su žodžiu žerventi („tekėti, greitai bėkti“; plg. rus. жерело „upės žiotys“, rus. жорло „upės vaga“, ukr. жерело, джерело „šaltinis“). Kita versija sieja vietovardį su žodžiu gervė (plg. žiemg. dzerve)[4].

Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Besiranganti gatvė yra pagrindinė kaimo ašis, nuo kurios atsišakoja šalutinės gatvelės, vadinamos dzūkų „ulyčiomis“. Prie jų išsidėsčiusios medinės sodybos. Trobos ir svirnai yra pastatyti iš tašytų rąstų, jungiant kertes arba sąsparas, o tvartai, kluonai ir kiti statiniai statyti iš apvalių rastų. Klėčių ir tvartų pamatai dažniausiai iš medinių trinkų. Trobų langai, durys, prieangiai papuošti. Pastatų stogai yra dvišlaičiai, dengti šiaudais, malkenomis (skiedromis) arba nendrėmis.

Kaimo viduryje yra skirtingu metu statytų trijų kryžių grupė. Aukštas kryžius pastatytas ant Ūlos kranto, dar vienas – kryžkelėje prie kapinių. Yra medinis tiltas per Ūlą.

Papročiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Zervynų kryžių trijulė

Per Vėlines, dzūkų vadintas Uždūšinėmis, Dziedais, Ilgėmis, Zervynų kapinėse uždegami laužai. Tokio papročio Lietuvoje niekur kitur neišvysite, išskyrus dar vieną nuošalų ir išnykti bebaigiantį kaimelį, Margionis, bei miestelį, esantį Kėdainių rajone – Surviliškį.

Kultūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kaime veikia dzūkų etnografinis ansamblis. 1965 m. Vytauto Žalakevičiaus režisuotas filmas „Niekas nenorėjo mirti“, vaizdavęs „miškinių“ gyvenimą, buvo filmuojamas Zervynų kaime[5], kaip ir 1981 m. filmas apie Pirčiupių kaimo tragediją „Faktas“. Kaime gyvena tautodailininkas Algis Svirnelis, atstatęs Zervynų kaimo kryžius, gyveno 2005 m. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Juozas Aputis.

Kairiajame Ūlos krante stovi paminklas pokario Lietuvos partizanų vadui Adolfui Ramanauskui-Vanagui.

Prie Mekšrinio ežero kiekvienais metais vyksta ninjutsu vasaros treniruotės.

Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

P sociology.svg
P sociology.svg
Demografinė raida tarp 1921 m. ir 2011 m.
1921 m. 1970 m.sur.[6] 1983 m.[7] 1987 m.[8] 2001 m.sur. 2011 m.sur.
235 186 143 139 67 47


Transportas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Stotelė prie Vilniaus–Marcinkonių geležinkelio
Drevėtoji pušis

Svarbiausia susisiekimo arterija – greta kaimo einantis VilniausMarcinkonių geležinkelis. Juo 3 kartus per dieną vyksta traukinys iš Vilniaus į Marcinkonis. Taip pat kaimas pasiekiamas asfaltuotu keliu, ties Mančiagire atsišakojančiu nuo Varėnos–Marcinkonių plento. Miško keliukais galima patekti į Marcinkonis, Lynežerį.

Ūlos upe plaukiojama baidarėmis.

Geležinkelio ruožas

Railway station template image.svg

Zervynos


Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Zervynos. Lietuvos TSR kraštotyros draugija, Vilnius, 1964.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lietuvos vietovardžiai (VLKK, 2010 m.)
  2. Lenkų okupuoto Vilniaus krašto žemėlapis tarpukaryje 1927 m.
  3. 1921 m. Lenkijos gyventojų surašymo duomenys (lenk.)
  4. Aleksandras Vanagas. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas.  – Vilnius: Mokslas, 1981.
  5. http://verslas.delfi.lt/manolitai/lietuvos-vasaros-gidas-druskininkuose-galima-lepinti-ir-kuna-ir-siela.d?id=59288709
  6. Zervynos. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 3 (R–Ž). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1971, 844 psl.
  7. Zervynos. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, XII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1984. T.XII: Vaislapėlis-Žvorūnė, 439 psl.
  8. Zervynos. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. 619 psl.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aplinkinės gyvenvietės[redaguoti vikitekstą]

Blank-50px.png VARĖNA – 16 km
Mančiagirė – 3 km
Blank-50px.png
Į šiaurės vakarus Į šiaurę Į šiaurės rytus
Į vakarus RoseVents.svg Į rytus
Į pietvakarius Į pietus Į pietryčius
Lynežeris - 8 km