Numas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Numas, nomas (žem. nums) – pirmasis antžeminis žemaičių/lietuvių gyvenamasis pastatas, suręstas iš gulsčių rąstų, kuriame įrengtas atviras židinys. Numas atliko gyvenamojo pastato ir tvarto paskirtį, nes jame buvo laikomi gyvuliai.

Seniausias šio tipo namas su atvira ugniaviete buvo vienos patalpos, vėliau – daugiau patalpų. Numo sienos buvo suręstos iš gulsčių apvalių rastų, grindų ir lubų nebuvo, stogas šiaudinis, masyvus, keturšlaitės formos, pastogės plačios. Ugniavietė buvo namo viduryje ar kampe, kartais iškastoje duobėje, aplink apdėta akmenimis; ugniavietės viršuje esanti pakriautė saugojo stogą nuo kibirkščių, po pakriaute kabojo vąšas (kablys) katilui pakabinti. Dūmai iš numo išeidavo pro čiukurą (skylę namo gale) arba pro duris bei langus.

Nuo XVII a. jis pradėtas naudoti kaip vasaros virtuvė ir gyvulių tvartas, o gyvenamuoju pastatu Žemaitijoje tapo troba.