Klojimo teatras

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Margionių klojimas, kuriame veikė klojimo teatras

Klojimo teatras – teatras Lietuvoje, spektakliai ir koncertai klojimuose lietuvių tautinio atgimimo laikotarpiu, nuo XIX a. pab. iki Pirmojo pasaulinio karo.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Klojimo teatras kilo iš Sodžiaus vaidinimų, davė pradžią slaptiems ir viešiems lietuviškiesiems vakarams. 1918 m. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, klojimo teatras nesunyko, bet dar labiau išsiplėtė, ypatingai Lenkijos valdytame Vilniaus krašte. 19781989 m. Rumšiškėse, Lietuvos liaudies buities muziejuje taip pat vykdavo klojimo teatro vaidinimai. Klojimo teatro spektaklius ir koncertus rengė ir teberengia Punsko ir Seinų apylinkių lietuviai.[1]

Dabartinio Klojimo teatro judėjimas prasidėjo 1983 m. Klaipėdos universiteto ir Petro Bielskio iniciatyva suremontavus apleistą valstiečio sodybos klojimą Agluonėnuose. 1984 m. susilaukė LKP CK aštrių sankcijų kaip feodalinės Lietuvos propaguotojai. 1988 m. liepos 17 d. į pirmąją Lietuvos klojimo teatrų krivūlę (suvažiavimą) Agluonėnuose atvyko jau 9 klojimo teatrai. 1991 m. vasario 12 d. Lietuvos Teisingumo ministerija įregistravo Nr. 25-VO Lietuvos klojimo teatro draugijos įstatus. Iki šiol sušauktos 27 krivūlės žymių kultūros veikėjų tėviškėse – J. Basanavičiaus, M. Valančiaus, kun. Jono Katelės, J. Vaičkaus, Lazdynų Pelėdos, Žemaitės, Tallat-Kelpšų, Jurskių, Maironio, Punsko krašte ir kt. Klojimo teatrams vadovauja beveik išimtinai Klaipėdos universiteto liaudies teatro režisūros absolventai. Remiasi tautodailės kūrybiniais metodais.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Klojimo teatras. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. X (Khmerai-Krelle). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 286 psl.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]