Kalvė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Tradicinė kalvė, Suomija
Tradicinės kalvės fragmentas, Klaipėda

Kalvė – dirbtuvė, kurioje veiklą vykdo kalvis ar šaltkalvis.[1] Kalvėje rankiniais metodais ar su pagalbinių įrenginių pagalba apdirbami geležis, plienas, kiti metalai. Kalvėje būna pastatyti įrenginiai, reikalingi metalui apdirbti įvairiais būdais: kalimu (įkaitinimas iki plastiškos būsenos ir deformavimas kalant), štampavimu (ruošinių apdirbimas spaudimu, plastišku deformavimu metalinėse formose – štampuose) arba kalimu ir štampavimu. Taip pat kalvio darbo vietoje būna įrengta speciali krosnis, arba žaizdras, pastatyti kalimo ir štampavimo įrenginiai (pneumatinis kūjis, presas), naudojamasi įvairių dydžių ir paskirties rankiniais kalimo ir kitokio apdirbimo įrankiais. Kalvėje naudojama sunkių ar negabaritinių gaminių kėlimo ir transportavimo įranga.[1]

Metalo kaitinimas žaizdre
Kalvio darbas, 1845 m. L. Plachovo paveikslas, Rusija
Kalvė-muziejus, Lenkija
Cirkliškio dvaro kalvė, Švenčionių raj.

Šiuolaikinėje tradicinėje kalvėje įsigalėjusios platesnės metalo apdorojimo galimybės: geležis ne tik kalama, bet ir lankstoma, sukama, kniedijama, virinama. Dažniausiai gaminami rankų darbo meniniai dirbiniai: puošybiniai elementai (žvakidės, gėlių stovai, šviestuvų gaubtai), židinio įrankiai, balkonų ir terasų tvorelės, stogeliai, laiptų turėklai, varteliai, memorialinių paminklų viršūnės (saulutės, kryžiai). Be geležies, naudojami plienas, varis, žalvaris, kiti spalvotieji metalai.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tradicinėje kalvėje visi darbai buvo atliekami su rankiniais įrankiais: įvairių dydžių žnyplėmis sugriebti įkaitintai geležiai, replėmis vinims traukti, kūjais, plaktukais, kaltais, kalteliais. Kalvio dirbtuvėje stovėjo pailgos ketursienės krosnies pavidalo žaizdras, šalia – priekalas, arba kalvio plyta. Žaizdro ugniavietėje aukštą degimo temperatūrą palaikė pučiamo oro srautas iš rankomis ar kojomis varomų dumplių. Įkaitinta geležis buvo dedama ant masyvaus priekalo ir apdorojama kalant, tempiant, sukant ir pan. Dirbant su metalu buvo galima atlikti visas pradines apdirbimo operacijas: metalą lydyti, pilstyti į formas, kalti, štampuoti, grūdinti. Iš ruošinių buvo naudojami geležies luitai, juostos, įvairaus skerspjūvio strypai, skarda.

Kalvė buvo pagrindinė ginklų ir įrankių gamybos, jų remonto vieta. Pirmasis kalvystės darbų mechanizavimas prasidėjo apie XVI a. Tuomet pradėti naudoti mechaniniai kūjai, kaldavę varomi vandens srauto energijos. Vėliau dėl mažo darbo našumo ir technikos pažangos kalvėje rankinę gamybą pakeitė kalvystės cechai su mechaniniais ir hidrauliniais kūjais, valcavimo staklėmis, kėlimo įrenginiais.

Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tradicinės kalvės pradėtos statyti XVI a. amžiuje. Jos būdavo medinės, akmeninės, mūrinės, kartais tinkuotos. Vidus – vienos patalpos, be lubų, su dvivėrėmis durimis iš galo. Greta ūkinės svarbos, jos turėjo ir visuomeninę reikšmę: pastatyta kalvė tapdavo ūkininkų susiėjimo vieta, kur buvo gaminami ir taisomi įrankiai, kaustomi arkliai. Tradicinė įranga senosiose kalvėse:[1]

  • žaizdras su kaminu virš stogo
  • ąžuolinė trinka su masyviu priekalu,
  • jaučio odos dumplės,
  • geležies apdorojimo įrankiai (žnyplės, kūjai, plaktukai, kalteliai),
  • vandens lovys geležiai grūdinti,
  • darbo stalas su spaustuvais,
  • gręžimo staklės,
  • gamtinio abrazyvo tekėlas įrankių galandimui
  • arklių kaustymo įrankių dėžė

Kalves savo reikmėms pasistatydavo dvarai, jas priderindami prie sodybos architektūros. Jų būdavo prie malūnų, kur vanduo pūsdavo dumples ar kilnodavo kūjus (vėliau šį darbą atliko elektra). Kartais po tuo pačiu stogu gyvendavo ir kalvis.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 1,2 1,3 [1]. Kalvė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka