Senoji Sasnavos bažnyčia

54°51′58″š. pl. 24°11′35″r. ilg. / 54.866016°š. pl. 24.193061°r. ilg. / 54.866016; 24.193061

Senoji Sasnavos bažnyčia

Vyskupija	Vilkaviškio
Dekanatas	Marijampolės
Savivaldybė	Marijampolės savivaldybė
Gyvenvietė	Sasnava
Statybinė medžiaga	medis
Pastatyta (įrengta)	1817 m.
Stilius	liaudies architektūra

Senoji Sasnavos bažnyčia – buvę maldos namai Sasnavos Švč. M. Marijos Vardo parapijoje, stovėję Sasnavoje, Marijampolės savivaldybėje. Kaip prarastas vertingas sakralinės architektūros objektas bažnyčios pastatas 2011 m. atkurtas ir pastatytas Rumšiškėse, Lietuvos liaudies buities muziejuje.^[1] Atkurti architektūrinę, meninę vertę turinčią medinę aštuoniakampę bažnyčią (drauge su varpine, šventoriaus tvora ir kt.) remiantis išlikusia autentiška architektūrine, ikonografine medžiaga, buvo sumanyta muziejuje formuojant XIX a. pab.–XX a. pradžios etnografinio miestelio ansamblį. Pastatas turi išskirtinę meninę architektūrinę, istorinę bei simbolinę reikšmę, jis darniai įsijungia ir dera prie miestelio pastatų ansamblio.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1817 m. pavasarį ant dešiniojo Sasnos kranto, rytinėje dabartinių senųjų kapinių dalyje Sasnavos ir aplinkinių kaimų gyventojai pastatė medinę koplyčią, turėjusią barokinio stiliaus bruožų. Koplyčia buvo pastatyta toje vietoje, kur šiuo metu stovi Knygnešio paminklas. Šalia koplyčios buvo pastatyta troba bei ūkiniai pastatai. Koplyčia buvo pašventinta Švenčiausios Mergelės Marijos Vardo garbei. Ilgainiui ją supusios kapinės virto šventoriumi, o laidojimo reikmėms buvo skirtas naujas plotas. 1866 m. pabaigoje šioje koplyčioje buvo pakrikštytas būsimasis Lietuvos prezidentas Kazys Grinius.

Koplyčią prižiūrėjo vienuoliai marijonai, gyvenantys Marijampolėje. Jie į Sasnavą atvažiuodavo tik šventinėmis dienomis, nuolat kunigui gyventi Sasnavoje neleido caro valdžia.

Daugėjo gyventojų ir į koplyčią visi nebetilpdavo, todėl koplyčią per keletą kartų praplėtė ir ji tapo erdvesne. 1890 m. koplyčia buvo dar kartą padidinta surentus stačiakampį, trisieniu užbaigtą priestatą. Ilgainiui priestate buvo įrengta nauja koplyčia, o sienoje iškirsta didelė arkinė anga. Padidintas pastatas iš koplyčios virto bažnyčia. 1904 m. jai suteiktos parapijos teisės. Naujajai parapijai buvo priskirta dalis Marijampolės, Pilviškių, Igliaukos parapijų kaimų, kūrėsi bažnytkaimis.^[2]

1905–1906 m. pastatyta Sasnavos klebonija. 1910 m. parapijiečiai sutarė Sasnavoje statyti naują mūrinę bažnyčią. Statybą sutrukdė Pirmasis pasaulinis karas. Per karą dingo parengtas mūrinės bažnyčios projektas, buvo prarasta didžioji dalis mūrinei bažnyčiai sukauptų statybinių medžiagų. Naujoji Sasnavos Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčia pastatyta 1928–1938 m.

Medinė bažnyčia tebestovėjo ir pastačius naują, mūrinę. 1951 m. senasis sakralinis pastatas jau buvo apipuvęs ir pradėjęs griūti. Žmonės vogčia ėmė jį ardyti malkoms. Nors jį saugojo sargas, sienos pamažu nyko. Parapijos komitetas senąją bažnyčią nusprendė parduoti nugriauti. 1952 m. ji buvo nugriauta. Kai kurie jos liturginiai reikmenys buvo perkelti į mūrinę bažnyčią.

Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Senosios bažnyčios išorė buvo nesudėtinga, be dekoro. Fasadus skaidė stačiakampiai langai ir durys, sienos buvo apkaltos vertikaliomis lentomis. Viduje – lygios lubos su sijų apačioje eglutės raštu pritvirtintomis lentelėmis. Viduje stovėjusios keturios poros į viršų laibėjančių kolonų bažnyčios erdvę skaidė į tris navas. Ties pagrindiniu įėjimu du stulpeliai rėmė virš bobinčiaus įrengtą vargonų chorą. Po choru ant sienos kabojo metaliniai laidotuvių vainikai. Bobinčiuje stovėjo masyvus aptašyto rausvo granito akmuo, skirtas švęstam vandeniui laikyti. Jo šone iškalti bažnyčios įsteigimo metai – 1817. Šis akmuo dabar yra mūrinėje bažnyčioje.

Bažnyčios liturginiai objektai buvo negausūs ir nesudėtingi. Didysis altorius, vėliau atitekęs Patilčių bažnyčiai ir kiek sužemintas, buvo kuklios neobarokinės kompozicijos. Balto paauksuoto retabulo centre kabojo Švč. Trejybės paveikslas. Koplyčios apsidėje buvo Švč. Mergelės Marijos altorius, pasienyje – klausykla. Dar dvi klausyklos stovėjo bažnyčios šoninėse navose. Netoli zakristijos prie sienos glaudėsi Šv. Jurgio kankinio altorius ir sakykla. Ant dalies navų sienų kabojo 14 kryžiaus kelio stočių bareljefų, vėliau jie buvo perkelti į naują mūrinę Sasnavos bažnyčią. Vidury dviem eilėmis stovėjo suolai. Netoli didžiojo altoriaus kabojo žvakių sietynas, o presbiterijos tvorelėje buvo įtvirtinti procesijose nešiojami žibintai.

Varpinėje kabojo trys varpai, kuriuos Pirmojo pasaulinio karo metu rekvizavo kariuomenė, o apačioje buvo varinis būgnas. Didžiųjų švenčių metu varpų gaudesys ir mušamas būgnas būdavo girdimi ir už parapijos ribų.

Bažnyčios atkūrimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bažnyčia stengtasi suręsti laikantis senųjų statybos tradicijų, su senaisiais įrankiais. Tačiau nustatytas griežtas finansavimo terminas reikalavo statyti greitai, todėl teko naudoti ir šiuolaikinius benzininius, elektrinius įrankius. Matomose pastato dalyse stengtasi nenaudoti šiuolaikiškų konstrukcinių sprendimų. Dalis darbų atlikta kartojant senas technologijas: stogo elementai jungti mediniais kaiščiais, zakristijos apatinis stogo sluoksnis uždengtas tikrais senoviškais gontais. Neišvengta bažnyčios architektūroje ir šiuolaikiškumo: grindims išlietas betono pagrindas, sijos suveržtos metaliniais varžtais, stogas uždengtas spalvota skarda. Kai kurie sprendimai pasirinkti dėl paprastesnio ir pigesnio eksploatavimo, kiti – dėl normatyvinių reikalavimų.

Atstatymo projektą (autorė arch. Diana Pikšrienė) parengė Paminklų restauravimo institutas 1983 m. Trūkstami nežinomi Sasnavos bažnyčios išorės ir kiti elementai buvo kopijuojami iš analogiškų panašaus statybos laikmečio bažnytėlių. Pavyzdžiui, langų apdaila nusižiūrėta iš Janapolės bažnyčios, durys – iš Antanavo koplyčios. Išlikusius autentiškus interjero elementus (altorius, klausyklas, krikštyklą ir kt.), bet perkeltus į kitas bažnyčias, buvo numatyta įsigyti ir sugrąžinti į muziejuje atstatytą bažnyčią.

Projektuojant bažnyčią kompleksiškai buvo derinama ir jos aplinka. Remtasi analogiškų situacijų planais ir natūroje išlikusiais pavyzdžiais. Aplink senąją Sasnavos bažnyčią buvo nedidelis, ankštas netaisyklingo daugiakampio formos šventorius, supamas lentų tvoros, palei ją augo aukšti medžiai. Aikštės pusėje, už šventoriaus tvoros, stovėjo kresna karkasinės konstrukcijos varpinė. Atkurta puošnesnė nei Sasnavoje buvusios bažnyčios aplinka, labiau atitinkanti ir bendrą Lietuvos sakralinės architektūros pobūdį. Pastatyta aukšta, iškilminga, gražaus silueto varpinė. Pagal ankstesnį projektą buvo planuota statyti Tryškių bažnyčios varpinės kopiją, tačiau prie masyvios, kresnos Sasnavos bažnyčios reikėjo grakštesnės vertikalios dominantės. Buvo pasirinktas Lauksodžio varpinės prototipas, kai kurios detalės (stogas, langai), kopijuotos iš Eigirdžių. Muziejuje pasirinkta akmenų mūro tvora, kadangi ji būdingesnė lietuviškiems to laikmečio šventoriams, be to, muziejuje jau yra medinė tvora prie Račkiškės koplyčios Aukštaitijos sektoriuje, trečias argumentas – pigesnė mūrinės tvoros priežiūra. Tvoroje įrengti reprezentatyvūs barokiniai vartai. Šaukėnuose jie buvo pastatyti prie medinės liaudiškų formų bažnyčios, kurios šiuo metu jau nebėra.

Sasnavos ir kitų Suvalkijos bažnyčių šventoriuose statytos 4 koplytėlės. Muziejuje pasirinktas XIX a. Žemaitijoje paplitęs variantas – 14 koplytėlių. Šventoriaus pakraštyje pagal Stakliškių pavyzdį pastatyta karstinė, kurioje buvo laikomi įvairūs laidojimo apeigų reikmenys.

Senoji Sasnavos bažnyčia atkurta 2008–2011 m. Pašventinimo apeigoms ir šv. Mišių liturgijai vadovavo Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius.^[3] Pirmosios Šv. Mišios, laikantis senųjų papročių, buvo aukojamos lotynų kalba.^[4] Į atkurtą bažnyčią grąžinti du iš trijų autentiški altoriai, klausyklos, suolai, kiti liturginiai reikmenys.