Tvartas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Žemaičių tvartas (kūtė). Žemalėnai, 1937 m.

Tvartas – ūkinis pastatas gyvuliams laikyti.

Istoriniuose šaltiniuose tvartai (kūtės, gurbai) minimi nuo XVI a. Tvartų dydis priklausė nuo gyvulių skaičiaus ir ūkio dydžio. Didesniuose ūkiuose kiekvienai gyvulių rūšiai būdavo statomi atskiri tvartai (kiaulidė, arklidė, karvidė, vištidė, avidė), o tvartų galuose būdavo pristatomos daržinės pašarui laikyti. Pietryčių Lietuvoje, kur vyravo smulkūs ūkiai, tvartai dažnai statyti po vienu stogu su gyvenamuoju namu.

Tvartų pamatai paprastai aukšti, iš akmenų, surištų cemento arba kalkių skiediniu su žvyru. Sienos iš molio arba apvalių rąstų, kampuose suleistų į sąsparas. Dvarų tvartai statyti iš plytų, akmenų. Vietoj lubų paprastai dėtos kartys, ant kurių kraudavo šiaudus ir šieną. Tvartų stogai paprastai šiaudiniai, keturšlaičiai, nuo XX a. pradėti statyti dvišlaičiai, čerpiniai arba skiedriniai, plačiomis pastogėmis. Senieji tvartai būdavo belangiai arba su mažais langeliais. Karvėms ir arkliams durys didelės, dvivėrės, o kiaulėms ir avims – mažos, vienvėrės.

Tarybiniais metais paplito plytiniai, dvišlaičio stogo tvartai, kurie kolūkiuose būdavo mechanizuoti, gyvuliai išskirstyti po atskirus pastatus. Namų ūkių tvartuose paprastai būdavo laikomi keli gyvuliai, tvartai sujungiami su daržinėmis.[1]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti vikitekstą]

  1. Tvartas. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. 361 psl.