Špitolė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Apie kaimą Kelmės rajone žr. Špitolė (kaimas).

Špitolė – viduramžių prieglauda, ligoninės pirmtakė, vyravusi XVI–XVIII amžiais Lietuvoje. Jomis naudodavosi tik beturčiai, pagyvenę, neįgalūs žmonės ir ligoniai. Špitolės daugiausia buvo išlaikomos iš aukų, kurias suaukodavo ar užrašydavo įvairūs asmenys. Tačiau, nors ir gerai aprūpintos, jose ligoniai buvo laikomi prastomis sąlygomis. Tai vykdavo dėl to, kad špitoles buvo užvaldę dvasininkai, jie pasisavindavo žymią špitolių pajamų dalį. Ypatingu špitolių fondų grobstymu pasižymėjo Vilniaus vyskupas Masalskis. Tai pastebėję Vilniaus kapitulos organizuodavo špitolių patikrinimus, tokios revizijos atliktos: 1625, 1627, 1733, 1739 metais.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iki XVI a. Lietuvoje nebuvo ne tik jokių gydymo įstaigų, bet ir sėsliai gyvenančių gydytojų, turinčių aukštąjį medicininį išsilavinimą. Išsilavinę gydytojai gyvendavo tik magnatų dvaruose arba Vilniuje ir liaudžiai buvo neprieinami.

Pirmoji špitolė Lietuvoje įkurta Vilniuje 1514 metais. Steigėjas medicinos daktaras Martynas Dušnickis (iš Dušnikų). Jis savo ir suaukotomis lėšomis Gedimino aikštės pietinėje dalyje pastatė namą, kuriame įsikūrė pirmoji špitolė. Joje buvo 10 lovų, turėjo savo vaistinę, virtuvę, koplyčią ir patalpas aptarnaujančiam personalui. Miręs steigėjas paliko visą savo turtą šiai špitolei.

Vėliau atidarytos špitolės: 1519 m. 12 lovų ir dar viena 1676 m. Kaune, 1536 m. 70-ties lovų – Šv. Trejybės. Ši špitolė buvo gavusi privilegiją rinkti mokestį už naudojimąsi vieninteliu tiltu per Nerį Vilniuje – Žaliuoju tiltu, buvo ir privilegija, draudusi statyti kitą tiltą. 1560 m. įkurta Šv. Spaso. 1635 m. atidaryta špitolė psichiniams ligoniams. 1709 m. atidaryta Šv. Roko špitolė, kurioje steigėjas ir dar 7 padėjėjai mirė nuo maro slaugydami juo sergančius ligonius. 1723 m. – Šv. Jokūbo špitolė, vėliau tapusi pirmąja ligonine Lietuvoje. 1744 m. atidaryta didžiausia – 150 lovų Gailestingųjų Seserų – špitolė.

Plintant reformacijai buvo steigiamos ir reformatų špitolės. Eustachijus Valavičius įkūrė ne vieną špitolę – Šv. Mykolo gatvėje ir 1583 m. – Naujamiestyje, Upytės paviete. XVIII a. žydai LDK taip pat steigė savo špitoles. 1775 m. Lietuvos-Lenkijos seimas įsteigė „špitolių komisiją“ ir pavedė jai prižiūrėti tvarką špitolėse. Pirmuoju pirmininku paskirtas vyskupas Masalskis.

1791 m. įsteigta „policijos komisija“, kuri prižiūrėjo daugumą visuomeninių įstaigų, tarp jų ir špitoles. Pabrėžtina, jog valdžia špitolių visiškai nerėmė. 1796 m. valdžios organų potvarkiu įvykdyta Vilniaus ligoninių reforma: senos ir nuskurdusios špitolės buvo sujungtos ir su savo fondais bei ligoniais pavestos reorganizuotai Šv. Jokūbo ligoninei. Taigi XVIII a. pabaigoje baigiasi neformalių ligoninių – špitolių laikotarpis ir Šv. Jokūbo špitolė tampa didžiausia bei pirmąja ligonine Lietuvoje.