Sekminės
| Sekminės | |
|---|---|
 Balandžio freska, vaizduojanti Šventąją Dvasią | |
| Kas švenčia | Romos Katalikų Bažnyčia, Liuteronų Bažnyčia, Rytų Ortodoksų Bažnyčia, Amišai, Anglikonų bažnyčia ir kitos |
| Rūšis | Krikščionių šventė |
| Reikšmė | Šventosios Dvasios nužengimo į žemę paminėjimas |
| Renginiai | Bažnytinės pamaldos, šventiniai valgiai, procesijos, krikštas, sutvirtinimo sakramentas |
| Minėjimai | Maldos, pasninkas, rekolekcijos, Eucharistija, litanija |
| Data | 50 dienų po Velykų |
Sekmìnės – krikščionių Šventosios Dvasios nužengimo į žemę šventė.[1] Šis įvykis yra aprašytas Biblijoje, Apaštalų darbų knygos 2 skyriuje.[2] Sekmines įprasta tapo švęsti tik apie 400 m.[3]
Yra laikoma, jog iki tol Šventoji Dvasia buvo tik ant atskirų Dievo pateptųjų žmonių, pvz., pranašų, karalių. Nuo Sekminių dienos, Šventoji Dvasia apsigyvena kiekviename tikinčiajame.
Tradicijos Lietuvoje
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Baltų tikėjime – (Beržų garbinimo šventė) – šventė, švenčiama sekmą (septintą) savaitę po Velykų.[reikalingas šaltinis] Jos metu garbinama gamta – augalija bei naminiai gyvuliai. Sekminių šventės ritualuose didelis dėmesys buvo skiriamas augalams. Gamta gegužės – birželio mėnesiais jau būna sužaliavusi, kupina vegetacinių galių. Kita vertus, jos situacija pavojinga, tarsi kritinė. Žydėjimas – tai kartu ir vaisiaus mezgimosi pradinė stadija. Vaisiui užsimegzti reikia palankių sąlygų. Augaluose glūdinčių vegetacinių potencijų skatinimui, besimezgančio vaisiaus išsaugojimui skirta daugelis Sekminių apeigų. Žmonės lankydavo javus, dainuodami tam skirtas dainas. Javų lauke būdavo rengiamos vaišės, vadintos sambariais. Tikėta, kad laukų apėjimas atlieka apsauginę funkciją, juos pašventina, o vaišės javų lauke – tai auka žemei.
Ypač didelis dėmesys skiriamas jauniems berželiams, kurie senovės baltų tikėjime laikyti žmogaus ir gyvūnijos protėviu. Beržas simbolizavo Visatos amžinumą, gimimą, mirtį ir atgimimą, taip pat ir visą pasaulį (šakos – dangų, kamienas – žemę, šaknys – požemį). Dėl to per Sekmines namai ir kiemas būdavo apkaišomi sužaliavusiais berželiais. Taip pat būdavo pinami vainikai iš beržų ir jais puošiamos karvės, kad duotų daugiau pieno. Šeimininkės už apvainikuotas karves atsilygindavo piemenėliams „melstuvėmis“: kiaušiniais, sviestu, sūriu, pyragu. Po to piemenys suruošdavo šventę, vadinamą piemenų pautienę.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Mindaugas Puidokas (2024-05-15) [2018-04-24]. Teresė Paulauskytė (red.). „Sekminės“. VLE. Nuoroda tikrinta 2025-09-16.
- ↑ Apd 2,1-47. Biblija, arba Šventasis Raštas. Lietuvos Biblijos draugija, Vilnius, 2022.
- ↑ Darius Žukauskas (2021-05-23). „Sekminės ir balandis“. kamuziejus.lt. Nuoroda tikrinta 2025-09-16.
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Mitologijos enciklopedija, II tomas, Vilnius, 1999.
| Tradicinės Lietuvos krikščionių kalendorinės šventės | |
|---|---|
| Adventas · Kūčios · Kalėdos · Trys karaliai · Mėsiedas · Grabnyčios · Užgavėnės · Pelenų diena · Gavėnia · Verbų sekmadienis · Didžioji savaitė · Velykos · Atvelykis · Šeštinės · Sekminės · Devintinės · Žolinė · Vėlinės Svarbesnės šventųjų dienos: Kazimierinės (03.04) · Juozapinės (03.19) · Šv. Stanislovas (04.11) · Jurginės (04.23) · Joninės (06.24) · Petrinės ir Povilinės (06.29) · Šv. Rokas (08.16) · Šv. Baltramiejus (08.24) · Mykolinės (09.29) · Visi šventieji (11.01) · Šv. Martynas (11.11) | |
| Tradicinės lietuvių šventės | |
| Žiemos saulėgrįža · Kūčios · Pusiaužiemis · Užgavėnės · Rasos · Žolinė · Ilgės | |