Vyžiai (Utena)
| Vyžiai | ||
|---|---|---|
  Vyžiai |
||
| 55°25′23″š. pl. 25°59′56″r. ilg. / 55.423°š. pl. 25.999°r. ilg. | ||
| Apskritis |  Utenos apskritis
| |
| Savivaldybė |  Utenos rajono savivaldybė
| |
| Seniūnija | Tauragnų seniūnija | |
| Gyventojų | 14 | |
Vyžiai – kaimas Utenos rajono savivaldybėje, Tauragnų seniūnijos pietryčiuose, Aukštaitijos nacionaliniame parke. Vyžiai yra prie Tauragnų–Ignalinos kelio, tarp Daunorių ir Vaišnoriškių kaimų. Rytiniu kaimo pakraščiu, palei kelią, iš Utenykščio į Baluošą teka Būkos upė, šiaurėje – Daunorių miškas, vakaruose – raistai, skiriantys nuo Varniškių kaimų, pietuose – Baluošo ežeras su Trako mišku. Prie kaimo prieina Vyžių miškas.
Kaimo pietinėje dalyje miške yra pilkapynas. Prie Baluošo ežero, Trako miške yra išlikę apie 50 pilkapių, kurių sampilai – 6–12 m skersmens ir 1,2–1,5 m aukščio. 1981–1983 m. rasta VI–VIII a. degintų kapų. Daunorių miško pakraštyje guli žmogaus ūgio Kauprinių akmuo (Vyžių akmuo), šiauriau jo yra Šaltosios versmė, o rytuose – Liepelių ir Panuotakių versmės.
Kaime yra išlikusios 29 sodybos ir sodybvietės. Ant Būkos kranto ties Vyžiais yra įrengta Ineigos stovyklavietė. Kaime yra veikiančios Vyžių kapinės.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose Vyžių kaimas paminėtas 1636 m. Vilniaus tijūnystės 1636 metų inventoriuje. Šiam įvykiui atminti Vyžių kaimo Pukokalnio ir Ineigos gatvių sankryžoje 2017 m. liepos 1d. atidengtas Romualdo Šimkūno darytas stogastulpis vietoje senojo ir suirusio Vyžių kryžiaus.
1731 m. kaimas turėjo 14 valakų. Tarpukariu Vyžiuose buvo 30 sodybų, 1932–1934 m. išskirstytų į viensėdžius, trumpai veikė pradinė mokykla.
Vyžių gyventojų gyvenimas ir verslas istoriškai buvo susijęs su miško priežiūra ir medienos ruošimu. Dėl savo padėties miškų viduryje nuošaliau nuo didesnių gyvenviečių, vyžiškiai turėjo rūpintis ne tik miško kirtimu, bet ir medienos gabenimu. Sieliai buvo plukdomi upeliais ir ežerais iš miškų gilumos link didžiųjų Lietuvos upių ir labiau urbanizuotų teritorijų, kuriose buvo jos poreikis. Nuo Uteno ir Utenykščio ežerų Būkos upeliu prasideda ilgiausias Lietuvos sielių kelias.
Rastų išplukdymui iš miškų į Baluošo ežerą buvo taikomi keli metodai. Vienas iš jų buvo užtvenkiant Būkos upelį per pavasarinį atlydį. Miškas būdavo kertamas žiemą, kuomet miškai būdavo lengviau įžengiami. XIXa. Vyžiai turėjo geležinkeliuką, kuriuo arklių tempiamais vagonėliais rąstai būdavo pervežami iki Baluošo, kur šie toliau būdavo rūšiuojami, rišami į taip vadinamas lovas ir vėliau plukdomi iki Žeimenos. Ten sielių plukdymą perimdavo kiti sielininkai.
Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
XX a. viduryje kaimo gyventojai turėjo šias pavardes: Barkus, Blažys, Čičelis, Jasėnas, Lazauskas, Meidus, Musteikis, Navikas, Savickas, Skudutis, Šerėnas, Šimkūnas, Šinkūnas, Šuminas, Talaikis, Tumėnas, Urbanas ir Žilėnas.
 | |||||||
| 1902 m.[2] | 1923 m.sur.[3] | 1959 m.sur.[4] | 1970 m.sur.[4] | 1979 m.sur.[5] | 1989 m.sur.[6] | ||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 137 | 117 | 125 | 104 | 92 | 69 | ||
| 1991 m. | 2001 m.sur.[7] | 2011 m.sur.[8] | 2021 m.sur.[9] | - | - | ||
| 48 | 43 | 22 | 14 | - | - | ||
| |||||||
|
Aplinkinės gyvenvietės | |||||||||||
|
Daunoriai - 4 km Šeimatis – 6 km |
Aukštoglynis – 4 km Minčia - 6 km |
| ||||||||
| Varniškės II – 2 km Tauragnai – 12 km |
|
Vaišnoriškė - 2 km | |||||||||
| Skroblus II - 1 km Stripeikiai - 3,5 km |
Ripelialaukis - 1,5 km Beržaragis - 3 km Vaidžiuškės - 4 km Ginučiai - 4 km |
Strazdai – 2,5 km Šuminai - 4 km Vaišniūnai - 7 km | |||||||||
Žymūs žmonės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vyžiuose gimė ir užaugo:
- Romualdas Šimkūnas – gamtos mokslų daktaras, Vilniaus universiteto docentas bei Tauragnų krašto garbės pilietis
- Stasys Šinkūnas – technikos mokslų habilituotas daktaras bei Kauno technologijos universiteto profesorius
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Utenos krašto enciklopedija Archyvuota kopija 2016-04-02 iš Wayback Machine projekto.
- Miesteliai.lt Archyvuota kopija 2008-09-15 iš Wayback Machine projekto.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
- ↑ Алфавитный списокъ населенныхъ мѣстъ Ковенской губерніи. – Ковна, Тіпографія Губернскаго Правленія, 1903.
- ↑ Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
- ↑ 4,0 4,1 Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
- ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
- ↑ Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
- ↑ Utenos apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
- ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
- ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.