Kurtinys

Šis straipsnis apie tetervininių šeimos paukštį. Apie ežerą skaitykite straipsnyje Kurtinys (ežeras).

Tetrao urogallus
Apsauga: 2(V) – Pažeidžiama rūšis

Kurtinių (Tetrao urogallus) patinas

Kurtinių (Tetrao urogallus) patelė

Apsaugos būklė

Nekeliantys susirūpinimo (IUCN 3.1), ^[1]

Mokslinė klasifikacija

Karalystė:	Gyvūnai ( Animalia)
Tipas:	Chordiniai ( Chordata)
Klasė:	Paukščiai ( Aves)
Būrys:	Vištiniai paukščiai ( Galliformes)
Šeima:	Tetervininiai ( Tetraonidae)
Gentis:	Tetrao ( Tetrao)
Rūšis:	Kurtinys ( Tetrao urogallus)

Binomas

Tetrao urogallus
Linnaeus, 1758

Kurtinių paplitimo arealas Eurazijoje

Kurtinių paplitimo arealas Europoje

Kurtinys (Tetrao urogallus) – tetervininių (Tetraonidae) šeimos vištinis paukštis.

Paplitimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Paplitęs šiaurinėje Eurazijoje – nuo Pirėnų kalnų iki Užbaikalės.

Išvaizda[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Patinas ir patelė (dailininko piešinys).

Kurtinių kiaušiniai

Kurtinio balsas

Didžiausias miškų paukštis. Kūno ilgis 61-86 cm. Uodega apvali, sparnai platūs, kojos apaugusios plunksnomis.

Patinas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Beveik kalakuto dydžio, 4,5-5 kg svorio. Galva, kaklas, kūno šonai ir apatinė dalis bei antuodegis juodi. Sparnai, uodega ir nugara rudi. Krūtinė žvilga žalsvu ar melsvu atspalviu. Sparnuose yra dėmių. Smakro plunksnos ilgesnės už kitas galvos plunksnas, todėl, kai paukštis jas pašiaušia, atrodo lyg esąs su barzda. Virš akių – nedidelės odinės raudonos spalvos dėmės (vad. papuošalais).

Patelė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Daug smulkesnė už patiną, 2,5-3 kg svorio. Viršutinė kūno dalis tamsiai ruda su baltomis ir gelsvai rudomis dėmėmis. Apatinė – šviesiai pilka. Kaklas ir krūtinė rudi. Uodega juosvai ruda ir su balsvai pilkomis vairuojamųjų plunksnų viršūnėmis.

Jaunikliai iki pirmojo šėrimosi panašūs į pateles.

Judėjimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Greitai ir lengvai bėgioja žeme. Kyla labai triukšmingai, tankiai mosuodami sparnais. Skrenda tiesia linija. Tupia medžiuose ir ant žemės.

Gyvensena[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kurtinio patelė tupinti europiniame kėnyje (Abies alba)

Poligamas. Kovo-balandžio mėnesiais ruošia tuoktuves. Tuoktuvėms patinai pasirenka brandžių ar bręstančių pušynų aikšteles, aukštapelkių saleles bei pakraščius. Žiemos pabaigoje sniege išraižyti rėžiai rodo kurtinių ruošimąsi tuoktuvėms. Tuoktuves kelia labai anksti ryte, dar neprašvitus, tupėdami medžiuose ar vaikščiodami žeme.

Po tuoktuvių patelės netoliese ant žemės krauna lizdus. Deda 6-8 (kartais iki 10) balsvai rusvus, rudai arba rausvai dėmėtus, taškuotus kiaušinius. Peri 24-28 paras. Jaunikliai – viščiukiniai. Minta vabzdžiais, uogomis, lapeliais, pumpurais, žiedais.

Suaugę kurtiniai lesa uogas (mėlynes, girtuokles, avietes, katuoges, gervuoges), pumpurus, lapus, vabzdžius, kirmėles, moliuskus. Rudenį išskrenda į pamiškes. Ten renka sėklas, akmenėlius (virškinimui), kadagio uogas, drebulių lapus. Patinai žiemą lesa pušų spyglius, patelės – beržų, alksnių žirginėlius ir pumpurus.

Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kurtinių populiacija XX a. gerokai sumažėjo, negausi rūšis, gyvena daugiau Pietryčių ir Rytų Lietuvos miškuose. Globojamas. Gyvenamosiose ir tuoktuvių teritorijose ribojama ūkinė veikla. Įrašytas į Lietuvos Raudonąją Knygą.

Kurtinių biotopas Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gyvena mišriuose eglės-pušies medynuose, aukštapelkių ir pereinamojo tipo pelkių aplinkoje. Mėgsta miško aikšteles, pieveles, kirtavietes, gaisravietes.

Ištisus metus Lietuvoje sėsliai gyvena pamėgtuose miškuose, migruoja tik ieškodamas maisto, ramybės ir saugumo.